„Tik pažiūrėjęs į akis šuniui supranti, kas yra tikra draugystė, – įsitikinęs Andrius Mickus. – Visa mūsų šeima – keturkojų mylėtojai. Namuose – čihuahua, durpyne – trys šunys, sodyboje – du broliai sargiai. Lyg to būtų negana, kasdien į kabineto duris nagais „pasibeldžia“ netoliese gyvenantis keturkojis kaimynas. Žino – gaus skaniai paėsti.“
Gražiausias fazanas tebeskraido svajonėse
A. Mickus – plungiškis, bet didžiąją paros dalį praleidžia arčiau Rietavo. Šioje savivaldybėje yra jo darbovietė – durpių gamyba užsiimanti uždaroji akcinė bendrovė „Patyrio samana“. Visai netoli, gretimame Alko kaime, šeima turi sodybą. Kasdien po darbo durpyne vyras praveria aukštus jos vartus, už kurių šeimininko laukia ne tik jau minėtieji broliai sargiai, bet ir šimtai paukščių: fazanų, povų, vištų, ančių, žąsų, kalakutų, balandžių.
Apie savo augintinius A. Mickus galėtų pasakoti ir pasakoti – tiek patirties, žinių sukaupta. Ir įvairovė jų čia didžiulė. Vien fazanų – dešimt veislių. Pirmieji sodyboje apsigyveno auksiniai, sidabriniai, Kaukazo žieduotieji (medžiojamieji). Vėliau veislių daugėjo: Mickai įsigijo bananinių, deimantinių, karališkųjų, himalajinių trumpauodegių fazanų, o galiausiai ir labai retų, mažai Lietuvoje auginamų Trapogano tenikų, himalajinių malanų. Pastarieji ypatingi tuo, kad, kintant apšvietimui, tarsi chameleonai gali keisti plunksnų spalvą nuo tamsiai mėlynos, žalios iki rausvos. Į ūkį jie net iš Vengrijos atkeliavo.
Fazanai – Dalios Mickienės aistra. O moterims visada negana. Tad savaime suprantama, kad pats gražiausias ir trokštamiausias fazanas tebeskraido svajonėse. Koks jis? Paukštininkas neišduoda: „Tik pasakyk garsiai, ir noras neišsipildys. Vien pinigų svajonei įgyvendinti neužtenka. Reikia daug domėtis, važinėti po parodas, ieškoti veislyno, kuriame galėtum įsigyti norimą paukštį.“
Spalvoti vištų kiaušiniai
Mickų ūkyje laikoma maždaug 30 veislių vištų. Bramos, orlovai, viandotai, orpingtonai, kochinchinai, araukanai – matyt, tik paukštininkams pavyksta įsidėmėti ir ištarti taip didikiškai skambančių veislių pavadinimus. Šeimininkas atskleidžia, kuo kiekviena jų įdomi. Pavyzdžiui, feniksai pasižymi tuo, kad gaidžio uodegos plunksnos gali pasiekti vieno metro ilgį. Kochinchinai ir bramos išsiskiria didumu – gaidys užauga iki 6 kilogramų svorio, olandų bantamai – mažumu (250 g). Araukanų veislės vištos deda žalius kiaušinius, o maranų kiaušinių lukštai tamsiai rudi.
Kaip sakė A. Mickus, jo žmonai Daliai patinka iš Japonijos kilusi šabo veislė – įvairiaspalviai gaidžiukai, mažiau gražios, bet dėslios vištaitės. Paukštininkas įsitikinęs, kad ši veislė tinkama auginti pensininkams – paukščiai nereiklūs, kiaušiniai nemaži. Įdomus pastebėjimas: 25 proc. iš padėtų perėti kiaušinių neišsiperės. Pusė išsiritusių viščiukų bus trumpakojai, kita pusė – ilgakojai šabo.
Antys – daržininkės
Indijos bėgikės – viena iš trijų ūkyje auginamų ančių veislių. Jos žinomos kaip didelės daržininkų padėjėjos: įleistos į lysves tarsi sanitarės nurenka lervas ir vabzdžius, visiškai nežalodamos augalų lapų. Ukrainiečių kuoduotosios už jas pranašesnės dėslumu, o mandarininės antys garsėja dekoratyviu grožiu.
Paukščiai turi
charakterius
Daug metų paukščius stebėjęs A. Mickus yra įsitikinęs, kad jie, kaip ir kiti gyvūnai, turi savo charakterius.
„Bramos gaidžiai dideli, bet draugiški, ramūs. Mažieji šabo daug energingesni, aršesni. Kartą juos paleidau vaikštinėti laisvai, tai atsikovojo sau poras iš daug didesnių veislių gaidžių. Kaimynų atžvilgiu labai nedraugiški koviniai malajai ir orlovai. O štai mandarininės antys – vieninteliai mokantys skaičiuoti paukščiai. Perėti pradės tik tada, kai lizde bus sudėta dešimt kiaušinių. Nors vieną išėmei – neperi, – pasakojo paukštininkas. – Posakis „kvaila kaip višta“ visiškai neatitinka realybės. Vištos saugo savo vaikus taip, kad už juos pasiryžusios gyvybę aukoti. Motinos vedžiojasi viščiukus, kol išmoko savarankiškai gyventi. Jos turi gerą atmintį, todėl kvailomis vištas vadinti gali tik žmonės, neturintys jokio supratimo apie paukščius.“
Viskas prasidėjo nuo putpelių…
Štai toks įdomus gyvenimas vyksta už nuošalios sodybos vartų Alko kaime. O prasidėjo jis vos nuo kelių putpelių, kurias sutuoktiniai Mickai įsigijo norėdami sveikų, ekologiškų kiaušinių.
„Buvome skaitę, kad Japonijoje vaikai kasdien suvalgo po du putpelių kiaušinius. Sugalvojome, kad ir mūsiškiams tokių reikia. Parsivežėme keletą putpelių ir galbūt ties tuo būtume apsistoję, jei ne draugas, kuris domėjosi paukščiais. Pasikalbėjome su juo ir užsikrėtėme paukštininkyste. Prasidėjo važinėjimas po parodas, domėjimasis veislėmis. Plečiantis pažįstamų paukštininkų ratui, plėtėsi ir mudviejų noras turėti savo paukščių ūkį“, – prisiminė A. Mickus.
Įregistravo bendriją
Prieš dvejus metus paukštininkai įregistravo mažąją bendriją „Alkos ūkis“. Jų tikslas – edukacinė veikla. Pernai sodyboje apsilankė maždaug 200 žmonių. Užsukusiesiems į paukštyną sutuoktiniai pasakoja apie laikomų paukščių kilmę, veislių įvairovę, jų ypatumus. Norintiesiems surengia kiaušinių degustaciją – juk ne visur gausi paragauti neįprastų vištų kiaušinių ar patiekalų iš jų.
„Ar kitoniškų vištų kiaušiniai skoniu skiriasi nuo tų, kuriuos padeda lietuviškos dedeklės?“ – pasiteiravome pašnekovo. „Turiu draugą, kuris valgo tik mūsų vištų kiaušinius ir negaili jiems pagyrų. Kartą sugalvojome jį prigauti. Nupirkome kiaušinių, išvirėme ir vaišiname. O jis vos po vieno kąsnio kad nustebs: „Negi vištas „kombikorma“ pradėjai lesinti?!“ Aš toks gurmanas nesu, matyt, nesuprasčiau, ar kiaušinis iš mūsų ūkio, ar pirktas kur kitur“, – atviravo Alko ūkio šeimininkas.
…o gal nuo dovanos žmonai
Kaip jau minėjome, viskas prasidėjo nuo putpelių, nors… Jei labiau pasigilinsime, pradžių pradžia buvo net ne putpelės, o dovana. Andriaus dovana savo žmonai. Ją pamačiusi sukaktuvininkė net apsiašarojo iš apmaudo. Kur tai matyta – Vilniuje gimusiai, Plungės mieste augusiai muzikos mokytojai dovanoti apleistą, seną sodybą kažkokiame atokiame kaime. Tačiau vėliau moteris įvertino, ką iš tiesų Andrius jai norėjo dovanoti, suprato, ką reiškia turėti savą kampelį, į kurį gali atvažiuoti po darbų ir kartu su šeima pailsėti nuo miesto ir kuriame gali užsiimti tokia veikla, apie kokią net pagalvojusi nebuvai.
Priklausomybė nuo šunų
Andriaus ir Dalios vaikai jau užaugę. Sūnus dirba Vilniuje, dukra, būsima gydytoja, kremta medicinos mokslus Kaune. Vaikai toli, anūkų dar nėra, todėl sutuoktiniai savo meile dalijasi su augintiniais.
Kaip jau minėjome, Andrius labai myli šunis. Vyriausiuoju inžinieriumi durpyne dirbantis vyras negali būti abejingas į nelaimę pakliuvusiems keturkojams, o šie, lyg nujausdami gerą žmogų, jį patys susiranda. Todėl važiuodamas iš namų Plungėje vyras nepamiršta šunų ėdalo įsidėti – jo reikia ne tik durpyno šunims, bet ir tam amsiui, kuris iš kaimynų kiemo kasdien pietų prašyti atbėga. „Greičiau atsirastų anūkų, gal tada priklausomybė nuo šunų praeitų“, – svarstė vyriškis. Tik be reikalo: jis, matyt, nežino, kad gera širdis turi nuostabią ypatybę – joje telpa tiek meilės, kad užtenka visiems jos reikalingiems.