„Čia kiek­vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me met­re – po at­si­mi­ni­mą“, –

Parašė: Kalbino Lina LIŪNIENĖ 2020-10-16

geromis sugrįžimo į gimtąjį miestą emocijomis su „Plunge“ dalijosi Richardas Jonaitis visoje Lietuvoje žinomas radijo ir televizijos laidų, renginių vedėjas, nepailstantis keliautojas, o dabar dar ir projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvis. „Viskas čia mano nuo turgaus iki mikrorajono. Sūpynės parke, maudynės Babrunge, miesto aikštė, kurioje aš kaip renginių vedėjas žengiau pirmuosius savo žingsnius. Didelis džiaugsmas čia sugrįžti“, tęsė jis.
– Nors jau beveik du dešimtmečius gyvenate sostinėje, plungiškiai Jus puikiai prisimena ir laiko savu. O Jūs širdyje vis dar plungiškis?
– Taip, nuo 2002-ųjų gyvenu Vilniuje, bet vis dėlto esu plungiškis. Ir grįžtu čia mielai, ir į žemaičių kalbą persijungiu be jokio vargo. Plungėje prabėgo mano vaikystė, paauglystė. Pamenu šį pastatą (su Richardu kalbėjomės Plungės viešojoje bibliotekoje – aut. past.) ir tuos mitus, kad čia vaidenasi. Pamenu parko sūpynes, kurios taip skaudžiai trenkėsi man į galvą… Bet verkti negalėjau, nes vyras… O kur dar Babrungo slėnis, kur vyko „Nerūkyk ir būsi jaunas“ ir kiti renginiai, užvedę mane į sceną. O dar „Bildukas“, mokyklų diskotekos, kuriose didžėjaudavau, radijo stotis „Spindulys“, kurioje pirmąkart vedžiau laidas…
– O kokie keliai Jus nuvedė į sostinę?
– Buvau idėjų ir veiklos nestokojantis jaunuolis. Vedžiau laidas radijo stotyje „Spindulys“, taip pat – renginius, diskotekas. Tai man labai patiko. Juolab kad mes, tie aktyvistai, ir palaikymą turėjome – mus visada išgirsdavo dabar jau amžinatilsį Gintautas Vaitkevičius. Jį laikau vienu iš kertinių savo gyvenimo žmonių, iš kurio tikrai daug gavau, daug išmokau.
Kaip minėjau, dirbau radijo stotyje Plungėje, bet mano svajonė buvo „M-1“. Kad patekčiau į šią radijo stotį, dalyvavau atrankoje ir… ją laimėjau! Taip atsidūriau „M-1“ „skaibokse“ – per Lietuvą keliaujančiame radijuje ant ratų. Puikiai pamenu: gegužės 31-ąją Plungėje vedžiau didžiulį, tūkstančius žmonių sutraukusį koncertą, o kitą dieną, birželio 1-ąją, jau išjudėjau iš Plungės ir nebegrįžau.
– Ką smagiausio prisimenate iš anų laikų?
– Viskas buvo smagu! Tie renginiai, kuriuos mums su Gintautu Vaičekausku, dar paaugliams, patikėdavo vesti G. Vaitkevičius. Nuvažiavę, tarkim, į automobilių ralio čempionatą, suvokdavome, kad visiškai nesigaudome situacijoje, bet juk atsisakyti nebegalime… Laikėmės nuostatos: blogiausia, kas gali nutikti, – nesumokės, bet per galvą juk neduos. Bet mums visai neblogai sekėsi. Dar pamenu pažinčių laidą Plungės radijo stotyje… Skambindavo merginos, vaikinai, norėdavo susipažinti, palikdavo telefonus. Panelių telefonus neretai patys pasiimdavom, paskui skambindavom… Žodžiu, tikrai smagus laikas buvo. Daug juokėmės. Iš visko. O idėjos vijo idėjas.
– O kuo užsiimate dabar?
– Kelerius metus dirbau „M-1“, o nuo kokių 2007-ųjų aš – LRT komandos narys. Teko dirbti ir radijuje, ir televizijoje, kurį laiką vedžiau populiarųjį „Labą rytą“. Dabar esu trijų radijo laidų vedėjas. Be to, vedu renginius. Ir dar – abu su žmona Jovita ryžomės išbandyti save ant parketo, dalyvaujame šokių projekte. Aišku, šokame ne poroje, mano partnerė – klaipėdietė šokėja Eglė Bertulytė.
Radijas man – kaip ašis. Reikia ruoštis laidoms, susirasti kuo įdomesnių pašnekovų, o dar tiesioginis eteris… Žodžiu, iššūkių tikrai netrūksta. Na, o renginiai. Anksčiau kur kas daugiau jų imdavausi, dabar renkuosi išskirtinius. Tai gali būti ir konferencija anglų kalba, ir kokios netradicinės vestuvės. Beje, šiemet vedžiau plungiškio bičiulio Šarūno vestuves. Įspūdžių ir prisiminimų iki dabar netrūksta.
Šiuo metu daug laiko atima repeticijos. Atrodė paprasta: juk imsim ir per porą mėnesių viską čia išmoksim, bet paaiškėjo, kad tai kur kas sudėtingiau. Reikia daug darbo, pasiaukojimo ir pasiryžimo. Vos pradedam repetuoti, o aš jau šlapias nuo prakaito… Beje, visus kraštiečius kviečiu per LRT žiūrėti projektą „Šok su žvaigžde“ ir palaikyti mane savo balsais.
– O dabar apie kitą didelę Jūsų aistrą – keliones.
– Taip… Keliones mes mylim. Negaliu sakyti, kad visą gyvenimą keliavau – iki dvidešimt kelerių metų buvau paprastas, pasaulio nematęs „bičelis“ iš Plungės. Kadangi visi aplinkui keliavo, ir aš išsiruošiau – į Londoną, Turkiją, vėliau draugai ištempė į Tailandą, Kambodžą. Būtent ta kelionė mane „ištaškė“ – negalėjau patikėti, kad pasaulyje yra tiek daug spalvų, kad vanduo gali būti toks šiltas, o žmonės – tokie malonūs. Po metų su dar didesne kompanija patraukėme į Indiją…
Kelionėse sutikti skandinavai, britai pasakodavo, kad jie keliauja ne savaitėmis, o mėnesiais, kartais – visus metus. Atrodė – neįmanoma, bet… Indijoje, maždaug parą važiuodamas traukiniu, turėdamas laiko, žiūrėdamas į palmes ir klausydamas meditatyvaus dundesio, ėmiau skaičiuoti, kiek reikia pinigų, kad galėčiau iškeliauti ilgam. Sudėliojau: metus dirbu, labai taupau ir 2010-aisiais iškeliauju.
– Tuomet Jūsų planas buvo pusmetis Azijoje, bet…
– Taip, išvykau pusmečiui, bet viskas susidėliojo kitaip – grįžau tik po trejų su puse metų. Šešis mėnesius leidau turėtus pinigus, o paskui jau reikėjo galvoti, iš ko gyventi. Taigi dirbau: iš pradžių – mokytoju Tailande, paskui – gidu Filipinuose. Ir taip – iki 2014-ųjų gegužės, kai parskridau į Rygą, iš jos autostopu į Rietavą ir į Plungę. Sugrįžtuvės buvo įspūdingos, nes apie jas žinojo tik du dėdės, visiems kitiems tai buvo staigmena. Dėdžių paprašiau, kad visus surinktų šašlykų pakepti. Jie taip ir padarė – visa giminė sugužėjo į sodą, o tada netikėtai ir aš atsiradau. Emocijų buvo daug. Ir jiems, ir man, nes buvau visų pasiilgęs. Pamenu, viskas žydėjo, tad pagalvojau: o kuo čia blogiau nei kokioje sakuromis žydinčioje Japonijoje?
– Grįžote į LRT, prie darbų, bet kelionių planai rezgėsi toliau?
– Iš tikrųjų noras keliauti vis kirbėjo galvoje. Ne tik man, bet ir žmonai Jovitai. Abu norėjome ištrūkti kažkur toli. Vienas iš stimulų, padėjęs greitai apsispręsti, – mano aptikti pigūs bilietai. Kaina buvo išties nereali – iš Lietuvos į Australiją vos du šimtai eurų žmogui. Tiesiog negalėjome neskristi. Per Ukrainą, Filipinus atsidūrėme Australijoje – šalyje, kuri nuo seno lietuviams buvo viena tolimiausių ir egzotiškiausių. O pasiekus ją, jau norisi ir Naujosios Zelandijos, Okeanijos užkabinti. Taigi keliavome dviese dešimt mėnesių ir tikrai labai daug pasaulio pamatėme.
– Tie, kurie seka Jus socialiniuose tinkluose, galima sakyti, keliavo kartu su Jumis.
– Čia jau ne mano, o žmonos nuopelnas. Mano darbas – sudėlioti kelionės maršrutą, rasti vietą nakvynei. O Jovita šioje kelionėje atrado ypatingą aistrą fotografuoti ir ypač jausmingai aprašyti viską, ką patyrė. Ne perteikdama faktus, o iš moteriškos, emocijų perspektyvos. Visa tai ir skleidėme per socialinius tinklus, taip paskatindami kitus drąsiau svajoti. Grįžę paskaičiavom… Manau, kuklus butukas Plungėje būtų išėjęs, bet kelionė tų išlaidų tikrai verta.
– Grįžus gimė Jūsų žmonos fotografijų paroda apie dirbančius vaikus. Kodėl būtent tokia tema?
– Turime visokių fotografijų, bet žmonai labiausiai patinka tikros, gyvos, kažkokią istoriją pasakojančios nuotraukos, kuriose nepozuojama. Būtent tokios ir yra vaikų nuotraukos. O jie ten dirba. Iš pradžių, žinoma, stebėjomės, kodėl jie ne mokykloje, kodėl turi darbuotis, bet vėliau suvokėme – čia tik mums keista, o jiems normalu. Iš kelionės grįžome pernai rugpjūtį, pirmąją parodą Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Jovita surengė spalį, vėliau dar važinėjo po mokyklas, o dabar štai ją į Plungę atvežėme.
– O keliaujant niekada nekilo minčių likti ten, kur esate?
– Apie emigraciją niekada negalvojau. Man patinka Lietuvoje, patinka čia save realizuoti, jausti, kad galiu kažką nuveikti. O užsienyje niekada taip nebus. Ir dėl to, kad tu kitatautis, ir dėl kalbos. Tiesa, galimybių likti buvo. Tailande, bet tai ne man. Jei jau reikėtų rinktis, rinkčiausi Australiją. Ir gamta graži, ir žmonės pozityvūs.
– Dabar – sotus kelionių ar bręsta kažkas naujo?
– Kokios dabar kelionės… „Kovidas“ viską riboja. Šiaip iš tikrųjų jaučiamės prisikeliavę, bet labai norisi į Barseloną. Nesu buvęs, be to, tikiuosi, pavyktų patekti į Barselonos krepšinio klubą, kurį treniruoja mano mėgstamiausias treneris Šarūnas Jasikevičius.
– O į Plungę dažnai grįžtate? Ar ji keičiasi?
– Turiu pripažinti, kad retokai. Buvau sausį, per senelio 80-metį. Ir dabar štai. Turiu čia būrį artimųjų – mamą, broliuką, patėvį, senelius, dėdę, tetą, draugų, bet grįžti pas juos vis pritrūksta laiko. O Plungė keičiasi. Ir parkas išgražėjęs, ir bibliotekos aplinka nuostabi, ir žymųjį Plungės tunelį jau mačiau. Pokyčiai matosi ir dėl jų labai džiugu.
– Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Kokias regioninės kultūros žaizdas atvėrė pandemija? (6)

Plungės kultūros centro direktorius, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Lietuvos […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ingrida Šimonytė paskelbė kandidatų į ministrus sąrašą. Kaip vertinate tokios sudėties ministrų kabinetą?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas