Gyvenimą su džiaugsmu atidavusi Dievui ir artimui

Parašė:  2017-08-22

Prieš mėnesį, liepos 23-iąją, po sunkios ligos Viešpats į savo prieglobstį pasišaukė seserį Veroniką – Reginą Verbickaitę, kurią mes, plungiškiai, galbūt geriau pažinojome kaip vienuolę Reginėlę. Ji buvo nepaprasto tyrumo ir nuolankumo Dievo dukra, visą savo sąmoningą tikėjimo gyvenimą su atviru džiaugsmu atidavusi Dievui ir artimui.
Veronika – toks buvo Reginos vienuolinis vardas. Kauno seserų benediktinių vienuolyne amžinuosius įžadus ji davė 1996 m. liepos mėnesį ir visus tuos 21-erius pašvęstojo gyvenimo metus išliko visiškai atsidavusi savo pašaukimui. Stebint jos darbus, įvairiapusę tarnystę, atrodydavo, kad ji su ypatingu lengvumu moka dalinti save, jos akyse nuolat matėme Dievo veido šviesos spindesį.
Gražiausiai sesers Veronikos arba Reginos gyvenimą per laidotuvių šv. Mišių pamokslą apibūdino jos sūnėnas ir krikšto sūnus kunigas dominikonas Bernardas Mindaugas Verbickas. Pasak jo, nepalaužiamą tikėjimą teta tiesiog paveldėjo iš savo mamos, kuri sovietmečiu, negalėdama dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, kadangi buvo mokytoja, eidavo pėsčia arba važiuodavo dviračiu net po keliolika kilometrų į kito kaimo bažnyčią. O pasakodama, kaip ištverdavo sunkiausius gyvenimo išbandymus, atsakydavo, kad jai visuomet padėjo malda. „Prieš keletą dienų, jau budėdamas prie merdinčios Reginos lovos, vienoje jos užrašų knygelėje radau įrašus: „Dieve, būk man viskas; Marija, kad gyvenčiau Dieve, su Dievu ir dėl Dievo“… Mama perdavė, įskiepijo Reginai savo tvirtą tikėjimą“, – sakė kunigas.
Dauguma mūsų, pamilusių Plungės Lurdą, dar ilgai sunkiai apsiprasime su tuo, kad atskubėję pas Dievo Motiną, neberasime čia besitvarkančios, bešluojančios, vos spėjusias apvysti gėles ar jau sudegusias žvakes naujomis bekeičiančios „vienuolikės“. Taip ją vadino dažnas plungiškis. Kartais atrodydavo, kad ji iš ten neišeina…
Asmeniškai man labai ryškiai į atmintį įstrigo vienas toks apsilankymas prie Lurdo labai saulėtą, pilną pavasarinių žiedų gegužės dieną prieš gerą dešimtmetį. Nusivedžiau tada būrį pirmokų. Pamačiusi mus s. Regina nušvito. Dar labiau nudžiugo, kai pakvietėme kartu su mumis sukalbėti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Po jos kartu dar pagiedojome keletą Marijai skirtų giesmelių, o po bendros maldos sesuo Veronika papasakojo vaikams garbingą ir kartu liūdną Plungės Lurdo istoriją. Vaikus labai sujaudino tai, kad Marijos statula buvo blogų žmonių išniekinta ir kad yra buvę tokių laikų, kai taip atvirai giedoti ir melstis buvo net uždrausta. Su dideliu užsidegimu vaikai tvarkė Lurdo aplinką, o baigus tvarkytis jiems buvo patikėta dideliu raktu užrakinti grotos vartus. Grįžtant į mokyklą nugirdau tokį mažųjų pokalbį: „Ta vienuolė turbūt yra Marijos sesuo“. „Iš kur žinai?“ „Nes ji turi raktą nuo Marijos namelio, o raktą gali turėti tik namiškiai arba artimiausi giminės“. „Gali būti, nes ji ir panaši į Mariją“… Nedrįsau įsiterpti į pirmokėlių pokalbį, tiesiog pabijojau sugadinti visą jo sakralumą kokiais nors savo, suaugusiosios, pastebėjimais. Vaikai labai intuityviai viską jaučia ir suvokia, todėl tai, kad vienuolė Regina jiems pasirodė panaši net į pačią Mergelę Mariją, manau, labai daug pasako apie jos turėtą ryšį su Dievo Motina.
„Kaip ta įmirkusi vata, kuria jai mirties patale vilgėme lūpas, taip ir visas jos gyvenimas buvo persunktas noru tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. „Noriu sudegti kaip žvakė“, – pasakė prieš keletą mėnesių. Ji uoliai ieškojo progų, kaip galėtų tai daryti ir, atrodo, nepraleido nė vienos. Taip atsitiko su jos darbu tuberkuliozės dispanseryje. Vos tik Plungėje buvo įkurti senelių namai, ji suprato, kad tai puikiai derės su jos pašaukimu ir nedvejodama išėjo iš darbo tam, kad ten įsidarbintų. Nei pinigai, nei socialinės garantijos, nei statusas jai nerūpėjo. Ir, žinoma, ne visi suprato bei palaikė tokį jos pasirinkimą, bet Dievo Dvasia pučia kur nori, o ji leidosi Jos vedama, – prisiminė brolis Bernardas. – Kai apmąstau Kristaus žodžius „sekite paskui mane; mokykitės iš manęs; kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi; kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras; jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“, galvoju, kaip uoliai ir tiksliai Regina stengėsi juos įgyvendinti. Ir kokia laimė, kad ji buvo mano krikšto mama. Pamenu, kai dar būdamas visai mažas vaikas, pamačiau ją čia prie kolonos besimeldžiančią, paskendusią maldoje, labai sutrikau. Ji meldėsi sudėjusi rankas kaip Diurerio paveiksle, pakėlusi akis į altorių… Po šv. Mišių ilgam pasilikdavo bažnyčios suole. Vėliau dar būtinai atsiklaupdavo prie Lurdo Marijos ir palikdavo bažnyčią viena paskutiniųjų. Man, vaikui, pasidarydavo nuobodu laukti. Kartu su močiute stovėdavome lauke, kol ji išeis. Bet išėjusi dažnai ji pasakydavo, jog dar turi nueiti prie Lurdo pasitvarkyti, pašluoti, uždegti žvakes…“
Dar viena sesers Veronikos ypatingos tarnystės vieta buvo Plungės ligoninė. Daugybę metų prieš šv. Mišias ligoninės koplyčioje ji aplankydavo kiekvieną palatą ne tik pagrindiniame korpuse, bet ir atskirame pastate įsikūrusiame slaugos skyriuje, kviesdama žmones priimti sakramentus: atlikti išpažintį, priimti Šventąją Komuniją, Ligonių patepimą. Kadangi ir man yra tekę praleisti ligoninėje nemažai sekmadienių slaugant artimą žmogų, turėjau laimės iš arti matyti, kaip s. Regina stengdavosi, kad sergančiųjų sąmonėje susiformuotų teisinga Dievo sąvoka – ne baudžiančio, bet padedančio Dievo, kad ligoniai suvoktų, jog Dievas jiems duoda vieną iš svarbiausių galimybių – savo malonės ženklus – sakramentus.
„S. Reginos asmenyje matėme, kaip tarnystė ligoniams teikia džiaugsmą, kaip nuostabiai veikia Dievo malonė, sustiprindama ligonį, paruošdama jį susitikti su Viešpačiu“, – prisimena Plungės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius. Ir direktorius, ir gydytoja Ona Simaitienė paminėjo jau daug metų gyvuojančią gražią tradiciją Kūčių dieną aplankyti kiekvieną skyrių, pakalbėti su kiekvienu čia besigydančiu žmogumi, apdalinti juos kalėdaičiais. Viena iš šios tradicijos iniciatorių buvo s. Regina.
Tarpusavyje labai gražiai susijusios šios dvi svarbiausios s. Reginos tarnystės – Lurdas ir ligoniai. Juk aikštėje prie Plungės Lurdo prieš aštuonis dešimtmečius (1937–1939 m. vasaromis) vyko ligonių kongresai, kuriuose dalyvaudavo tūkstantinės žmonių, norinčių pasveikti, minios, būdavo atgabenami net lovose gulintys ligoniai. Kaip skelbė juos organizavę tėvai kapucinai, kongresų tikslas – ne kūno, o sielos sustiprinimas. Atrodė, kad s. Regina šioje istorinėje vietoje įsigėrusią dvasią „perneša“ į ligoninę…
Ne vieną kartą, artėjant Pasaulinei ligonių dienai, bandžiau prikalbinti s. Reginą pasidalinti mintimis, patirtimi su „Katalikų šviesos“ puslapio skaitytojais. Ji atsakydavo, kad nieko ypatingo nedaro, tiesiog pereina ligoninės palatas, ir tiek. Įgimtas kuklumas buvo dar viena jos būdo vertybė. Viskas, ką darė, vyko tyliai, ramiai, be jokio patoso, reklamos, skambių frazių, savęs demonstravimo. Ir tas atsidavimas ligoninės personalo neliko neįvertintas. Kai pati atgulė į tą pačią ligoninę, gydytojai, slaugytojos iš visų skyrių ateidavo pabudėti prie jos lovos naktimis.
Ji buvo Lietuvos patriotė, kuriai rūpėjo ir Tėvynės dabartis, ir rytdiena. Regina negalėjo likti abejinga, kai sprendėsi Lietuvos likimas, kai vyko patys svarbiausi įvykiai. Sausio 13-osios naktį ji kartu su kitais plungiškiais budėjo prie televizijos bokšto, iš arti matė į žmones šaudančius tankus, sužeistuosius ir žuvusiuosius. Matėme Reginą ir Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio renginiuose, ir tautos švenčių minėjimuose. Pamenu, kaip džiaugėmės kartu, kai tikintiesiems buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra.
„Turbūt natūralu, kad šitaip save dalinant ir atiduodant, vieną dieną netikėtai atrandi, kad sergi sunkia liga, kurios stadija jau gerokai pažengusi. Bet ir tada ji jokių darbų nenutraukė. Prižiūrėdama du senelius namuose, važinėdavo į sunkias chemoterapijas Vilniuje, po kurių bandydavo suspėti į Aušros vartus, vėl pas tave, Marija. Dažnai į tas keliones vykdavo ne viena, o moterys, važiavusios kartu, sakydavo, kad nespėja paskui“, – per pamokslą pasakojo brolis Bernardas.
Praėjusiais, Dievo Gailestingumo, metais sesuo Regina, jau sunkiai sirgdama, aplankė visas Lietuvos jubiliejines šventoves. Neretai į piligrimines keliones leisdavosi vos keletui dienų tepraėjus po varginančių chemoterapijos procedūrų.
Baigdamas pamokslą, brolis Bernardas pasakė: „Šiandien, laidodamas Tave, Regina, jaučiuosi našlaitis, nes nežinau, kas už mane, kas už mus visus dabar tiek melsis, kas už mane ir už mus taip ryškiai bus atsidavimo Dievui priekyje, rodydamas ir drąsindamas, kaip reikia gyventi tikėjimu. Ačiū, Regina, esu labai laimingas, kad turėjau tokią krikšto mamą ir bet kam linkėčiau tokios. Tu grįžai į Tėvo namus. Prašau, melskis už mus danguj, už mūsų tikėjimą… “
Pritardami Tavo sūnėnui, sesute Regina, ir mes, daugybė Plungės žmonių, šiandien dėkojame Viešpačiui, kad sutikome Tave savo gyvenimo kely.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Idėja – mažiau kalbėti? (0)

Pamažu kapsi dienos, likusios iki Lietuvai ypač svarbaus įvykio – valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Jų liko […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Pasaulyje nuvilnijęs seksualinių priekabiavimų skandalas išjudino ir lietuvius. Kaip manote, ar Lietuvoje ši problema aktuali?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas