Iš dienoraščio

Parašė:  2018-04-06

2018 03 04
Mano moterys turbūt niekada nesupras, koks kipšas verčia važiuoti tykoti šernų, kai šaltis minus aštuoniolika. Dar paburnoja: „Negi nevalgęs esi? Kuriems galams tiek tos mėsos?“ O aš turbūt niekada nesuprasiu, kodėl jos kas savaitę važiuoja į Klaipėdos „Akropolį“, velniai žino kiek išleidžia euriukų, parsiveža kažkokių „skudurų“, parvykusios demonstruoja, ir dar turi pasakyti, jog labai tinka – kitaip užsigaus. Kai aš pabambu, tai paaiškina, kad į „Akropolį“ važiuoja kaip į ekskursiją.
Šį kartą tik minus šešiolika, bet atrodo šalčiau nei aštuoniolika, nes kaip reikiant vėjelis pučia tiesiai į nosį. Na, ir kas… Užtat koks malonumas, kai lauke pamatai tris stirnaites, besimaitinančias atvežtais grūdais, kukurūzais, cukriniais runkeliais, net sušalusį obuolį noriai graužinėja. Turbūt ir joms šaltoka, bet jos pripratusios.
Temstant stirnos pakėlė galveles ir pasuko į miško pusę. Iš karto suvokiau, jog ateina šernai. Visos šuoliukais nubėgo į šalį, o oželis dar paleido savo kakarinę.
Pamiškėje sujuodavo keturi siluetai. Tačiau ant sniego gerai matyti ir prožektoriaus šaunant tikrai nereikės. Šerneliai paskutinės vados, o jautrumas – pakanda kelis kąsnius ir neria į mišką. Kol jie sukinėjasi per šūvio atstumą, lauki momento, tinkamo paspausti gaiduką. Dešinės rankos pirštinė numauta. Šaltis stingdo pirštus, o palankaus momento vis nėra. Ir taip gal pusvalandį. Pirštų jau nejaučiu. Padedu šautuvą ir kišu ranką į užantį – šausiu, kai atšils – tiesiogine to žodžio prasme galėsiu nuspausti gaiduką. Pagaliau metas tinkamas – ranka jau pusė velnio. Drinkt, ir guli šernelis.
Tikrai galėjo dar gyventi, bet maras verčia sudažninti medžiokles vien dėl to, kad mažiau tektų darbuotis kastuvais. Nėra abejonės, kad nuo tos ligos kris dauguma šernų.
2018 03 11
Turėjau neeilinę medžioklę – taikiausi į karališkaisiais vadinamus fazanus net Lazdijų rajone, keli kilometrai nuo Lenkijos sienos. Pakvietė „Kurklių“ medžiotojų klubo vadovas Vygantas Vaišnoras. Jis yra patiesęs pilkį ir pateks į mano naują knygą „Sumedžiok vilką…“
Iš Plungės tolokai ten važiuoti, tad pagal susitarimą nakvojau Alytuje pas medžiotoją Irmantą Vaickelionį, kuris jau daugel kartų su šautuvu yra vaikščiojęs ir mūsų „Kontaučių“ klubo valdose.
Tai puikus medžioklės reikalų žinovas ir trofėjų ekspertas. Pasidžiaugiau jo medžioklės kambariu ir eksponuojamais trofėjais. Kitą rytą išvykome į fazanų medžioklę. Įdomiausia tai, kad ten į vietą buvo atvežta kareiviška virtuvė, išvirta sriuba su žvėriena ir dar košė. Irmantas ir buvo tas virėjas, jis net nemedžiojo, tik vaišino apie pusšimtį medžiotojų.
Oras buvo puikus. Medžioklė itin sklandi, su smagiais pašmaikštavimais. Kažkuris pykšteli į fazaną, jis krenta, o gretimame numeryje esantis jau šaukia: „Mano, mano, mano!“, nors nė šautuvo nebuvo pakėlęs.
Po medžioklės visi suvažiavo į V. Vaišnoro sodybą, pavadintą „Stalų trikampis“. Pavadinimas ne šiaip toks sumanytas. Mat sodyba yra toje vietoje, kur į vieną tašką sueina Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos sienos. Ji, aišku, Lietuvos pusėje.
Tai įspūdinga sodyba. Pastatas, skirtas pasisėdėti, pastatas šeimininkui su medžioklės kambariu, pirtis, pastatas išdoroti žvėrims su didžiuliu šaldytuvu. Įspūdingi vartai. Ir viskas stebėtinai gražiame pušyne. O netoli sodybos – neeilinis medžiotojo bokštelis, padarytas iš pjautų rąstelių, ir su veranda. Dviejose pusėse dirbama žemė, kur auginami pasėliai žvėrims maitintis. Tik medžiok…
Kiekvienam medžioklės dalyviui buvo įteiktas atminimo medalis. Taip pat netrūko įvairiausių apdovanojimų, išrinktas karalius. Pamalonintas buvau ir aš – V. Vaišnoras įteikė man skirtą medalį kaip medžioklių metraštininkui, ant kurio, be pavardės, dar besą parašyta „100 metų Lietuvai“.
2018 03 18
Šiandien pirmą kartą išgirdau vyturį. O vakar per medžioklę tykant virš galvos klegėdamos vis skraidė gervės. Net Marcių kaimo gatvė pavadinta Gervių. Tuoj jų ten prisirinks šimtai.
Mažai vilčių teturėjau nutykoti šerną. Praėjusį sezoną daug jų išmedžiota. Aplink siaučia maras. O dar dabar toks metas, kai šernės veda vaikus, tad jų pernykštis prieauglis irgi toli nenueina.
Prieš pat medžioklę į viliojimo aikštelę atvežęs papyliau žirnių, kukurūzų, dar kibirą obuolių. Gal už pusvalandžio pasirodė ožys. Ragai pantuoti, bet trišakiai. Sprando karčiukai iki pat pečių, galva gerokai žemiau nei jaunų ožių – šautinas. Bereikia sulaukti termino, o iki to laiko ir ragai nusivalys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Piniginių tuštėjimo metas (0)

Štai ir viskas – vasara skaičiuoja paskutines savaites, rūsiuose rikiuojasi gėrybių atsargos. Nelabai patinka nuolatinė drėgmė, […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Dėl draugystės su miestu partneriu Krasnogorsku rajono Savivaldybė vėl kalama prie kryžiaus. Ar reikia nutraukti 17 metų besitęsiantį bendradarbiavimą su šiuo Rusijos miestu?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas