Karolis Kubilius: „Kiekvienas, pradėdamas nuo savęs, gali padėti auginti nepriklausomą, demokratišką ir šviesią mūsų visuomenę“

Parašė: Kalbino Daiva GERIKIENĖ 2018-06-11

„Istoriją būtina saugoti, net jei ji skausminga“, – įsitikinę „Misijos Sibiras“ iniciatoriai. Vadovaujantis šia nuostata, jau tryliktus metus Lietuvoje organizuojamos ekspedicijos į Rusiją. Tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimo vietas, apleistas kapines, pastatyti pagal lietuviškas kryždirbystės tradicijas puoštus kryžius žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Kasmet ši kilni, tautiškumą ir patriotiškumą ugdanti idėja sulaukia šimtų jaunuolių dėmesio.
„Misija Sibiras“ nėra vien kapinaičių tvarkymas ar ten likusių lietuvių aplankymas – svarbiausia dalimi lieka visos visuomenės palietimas patirtimi ir istorijomis, parsivežtomis iš ten, Rusijos. Privalu puoselėti istoriją ir prisiminti, kokią didelę žalą mūsų tauta ir valstybė patyrė per XX amžių. Visa tai turi būti atgaivinta ir niekad nepamiršta“, – sako plungiškis Karolis Kubilius. Jis – vienas iš šiųmetės ekspedicijos būsimų dalyvių. Skaitytojų dėmesiui – pokalbis su šiuo jaunuoliu, kurio širdyje netrūksta didžiavimosi savo šaknimis, savo šalimi.
– Karoli, gal gali trumpai skaitytojams prisistatyti?
– Na, pirmiausia esu žemaitis. Visada, kai manęs paklausia, kas aš ir iš kur aš, pradedu nuo šito. Savo prigimties puoselėjimas yra tikrai svarbus dalykas, o žmonės taip pat žavisi žemaičių tarme. Toliau – studijuoju Lietuvos sveikatos mokslų universitete, farmacijos baigiamajame kurse. Koks aš esu, geriausiai atsakytų artimieji. Pats save apibūdinti galiu kaip paprastą ir nuoširdų žmogų, turintį savo nuomonę. Visada puoselėju bent vieną tikslą gyvenime, o tas jauniems žmonėms ypač svarbu. Žinoti, suprasti ir turėti kryptį, nebūtinai susijusią su mokslais, būtina tiek pažįstant save, tiek prisistatant aplinkiniams. Visa tai perėmiau iš savo šeimos, kuri ir įskiepijo reikšmingiausias vertybes. Dėl to jiems visą gyvenimą būsiu dėkingas. Galbūt tai ir atvedė mane į „Misiją Sibiras“.
– Klausimas, kurio turbūt tikėjaisi: kas paskatino Tave dalyvauti „Misijoje Sibiras“? Kodėl būtent tokio pobūdžio žygis, o ne, tarkim, koks pramoginis?
– Tai buvo pirmas klausimas, kurį mums uždavė organizatoriai, kai mus visus, bandomojo žygio dalyvius, suskirstė į dešimt grupelių po aštuonis žmones. Vieni minėjo artimuosius, gimusius Sibire, ir kad tai paskatino juos pildyti anketą. Aš stovėjau ir galvojau, kad neturiu jokio konkretaus argumento. Pamatęs kvietimą registruotis į ekspediciją, iškart suvokiau, jog privalau dalyvauti. Tai tiesiog kilo iš vidaus, savaime. Na, o tokie sprendimai, iš gyvenimo patirties, kiekvienam, manau, suteikia daugiausia vidinio džiaugsmo. Visada buvau įsitikinęs, kad žmogus privalo po savęs kažką pasaulyje palikti, todėl greičiausiai tai bus vienas iš tų atvejų, kai gali prisidėti tiek prie savo, tiek prie valstybės ateities kūrimo prisiliesdamas prie praeities. „Misija Sibiras“ turi glaudų ryšį su istorija ir suburia didelį būrį intelektualių žmonių, kurie yra vedami vieno tikslo ir prisideda prie valstybės vertybių puoselėjimo, todėl manau, kad tai yra nesvarstytinas pranašumas lyginant su Jūsų minėtais pramoginiais renginiais.
– Ką, Tavo manymu, jaunam žmogui šiandien reiškia patriotizmas? Kas Tau padeda puoselėti šį jausmą?
– Galiu atskleisti, kad tai buvo vienas iš klausimų pildant anketą norint dalyvauti „Misijoje Sibiras’18“. Tikrai nepamenu, kokį tekstą aš ten parašiau, tačiau žinau, kad nesiverčiau per galvą bandydamas paaiškinti šią sąvoką, tiesiog atsakiau nuoširdžiai. Na, o ši sąvoka pati kalba apie tavo kaip asmenybės prisidėjimą prie valstybingumo ir bendros gerovės kūrimo. Šiandieninėje Lietuvoje patriotizmas taip pat yra labai artimas nesavanaudiškumui, nes retas žmogus sau užduoda klausimą, ką jis gali padaryti „vardan tos Lietuvos“, o daug dažniau skamba frazė: „O ką ji man davė…“ Manau, kiekvienas, , , demokratišką ir šviesią mūsų visuomenę.
– Ar norint dalyvauti ekspedicijoje pakanka tik būti patriotiškam?
– Dalyvavimas „Misijoje Sibiras“ apima ir daugybę kitų vertybių. Reikia mokėti dirbti komandoje, palaikyti vienas kitą ir suprasti tikrąją šio žygio esmę. Tai nėra vien kapinaičių tvarkymas ar ten likusių lietuvių aplankymas, svarbiausia – visos visuomenės palietimas patirtimi ir istorijomis, parsivežtomis iš ten, Rusijos. Privalu puoselėti istoriją ir prisiminti, kokią didelę žalą mūsų tauta ir valstybė patyrė per XX amžių. Visa tai turi būti atgaivinta ir niekad nepamiršta.
– Norint patekti į galutinę komandos sudėtį reikėjo dalyvauti parengiamajame žygyje. Kokie įspūdžiai iš šio etapo Ukmergės apylinkėse? Kas buvo sunkiausia? Kokios patirties įgijai?
– Iš viso į šių metų ekspediciją atrinko beveik 1 000 žmonių. Į bandomąjį žygį pakvietė apie 80. Per dvi dienas nužingsniavome 52 kilometrus. Trasa buvo įdomi. Vietomis prireikdavo nemažai pastangų, tempas buvo didelis, tačiau tikrai įveikiama. Žygio pradžia – Ukmergės rajone, traukėme Čiobiškio link. Organizatoriai buvo suplanavę vandens papildymo ir komandinio darbo sustojimus įvairiose sodybose, o pats žygis buvo susietas su Lietuvos vardu ir istorijos atgaivinimu. Aplankėme partizano Jono Misiūno-Žaliojo Velnio veikimo vietas, kirtome Lietavos upelį. Sudaryta istorijos funkcinė grupė pateikė nedidelius visų objektų pristatymus. Vakare įsikūrėme upės slėnyje netoli partizanų brolių Vytauto ir Felikso Bagdonavičių buvusio bunkerio ir jų tėvų sodybos. Sutvarkėme šios sodybos teritoriją ir partizanams skirtą monumentą, o vėliau išklausėme vieno jų anūkės pasakojimą apie šių kovotojų žygdarbius ir veiklą. Kitą dieną žygiavome palei Neries upę Kernavės link.
Negalėčiau išskirti kažkurio momento kaip itin sunkaus. Esu tarnavęs kariuomenėje, žinojau, ko reikia tikėtis. Kas tikrai buvo išskirtina ir paliko didžiausią įspūdį, tai visos didelės komandos (80 žmonių) vienybė ir draugiškumas. Tas labiausiai motyvuoja einant ilgą kelią, su įdomiu pašnekovu atstumas įveikiamas greičiau. Buvo labai įdomu ir verta. Rekomenduočiau kiekvienam save išbandyti šiame žygyje.
– Ekspedicija vyksta vasarą, kai paprastai jauniems žmonėms norisi atsipūsti nuo studijų, paatostogauti, dažnai ir užsidirbti. Verta visa tai aukoti dėl išvykos, kur tikrai ne lengvas pasivaikščiojimas laukia?
– Taip, visi Jūsų minėti dalykai yra neatsiejama jauno studento dalis. Tačiau, kaip minėjau, man visada kirbėjo mintis, kad žmogaus vienas iš tikslų – palikti kažką po savęs. Tai ir paskatino registruotis į ekspediciją, o jos svarba ir vertė vienareikšmiškai didžiulė. Bandomajame žygyje sutikau žmonių, jaunesnių už mane, kurie tikrai žvelgia į šią kelionę kaip į didžiulį gyvenimo įvykį, kuriame gali susipažinti su visiškai kitu kraštu, pažinti save kritinėse situacijose ir, be abejo, prisidėti prie valstybės ateities kūrimo.
– Kaip šeima, draugai sutiko Tavo pasirinkimą dalyvauti kelionėje į Sibirą?
– Šeimos nariai kalbėjo, kad tai reikšmingas dalykas, kuris ugdytų kiekvieno asmenybę. Draugų nuomonių buvo įvairių. Apskritai dauguma žmonių mano, kad į tokią ekspediciją vykstama tik puikiai kalbant rusiškai ar turint artimųjų, likusių Sibire. Tačiau galiu šį faktą paneigti. Kaip jau minėjau, svarbiausia yra tavo noras ir pasiryžimas. Bet dažniausiai sulaukiau daug palaikymo ir pagalbos.
– „Misija Sibiras“ Tavo akimis? Kaip manai, dėl kokių priežasčių šios ekspedicijos gyvuoja daugiau nei dešimt metų?
– Koks tas vidinis „Misijos Sibiras“ „veidas“, galėsiu pasakyti vėliau, apgalvojęs įgytą patirtį. Įveikti visi pradiniai etapai man yra didžiulė varomoji jėga ir motyvacijos pliūpsnis. Susipažinęs su daugybe jaunų ir intelektualių žmonių, pamatai, kiek jau yra įdėta darbo ir su kokiu nuoširdumu toliau dirbama. „Misija Sibiras“ paliečia tavo asmenybę, tu tiesiogiai prisilieti prie istorijos ir ateities kūrimo. Organizatoriai įdeda daug jėgų ir širdies, todėl ši idėja yra puikiai puoselėjama ir aplink save buria bendraminčius.
– Į Krasnojarsko kraštą išvyksite liepos 17 dieną. Kokie darbai iki to laiko Tavęs laukia?
– Taip, iki ekspedicijos liko truputis daugiau nei mėnuo, tačiau dar laukia nemažai darbų. Man pirmiausia reikia užbaigti mokslus, laukia valstybinis egzaminas ir viešas studijų baigiamojo darbo gynimas. Taip pat reikia susidėlioti, kokių daiktų gali prireikti ekspedicijoje, kurių dar neturiu. Bus dar įvairių susitikimų, vienas – bandomasis jau suburtų komandų žygis. Todėl labai svarbu susiplanuoti laiką. Sekite naujienas, kaip mums seksis ekspedicijoje, ir išreikškite paramą „Misijos Sibiras’18“ dalyviams!
– Ačiū ir sėkmės misijoje!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Piniginių tuštėjimo metas (0)

Štai ir viskas – vasara skaičiuoja paskutines savaites, rūsiuose rikiuojasi gėrybių atsargos. Nelabai patinka nuolatinė drėgmė, […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Dėl draugystės su miestu partneriu Krasnogorsku rajono Savivaldybė vėl kalama prie kryžiaus. Ar reikia nutraukti 17 metų besitęsiantį bendradarbiavimą su šiuo Rusijos miestu?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas