Lietuvos šimtmečio žmogus: Plungės burmistras Eduardas Misevičius

Parašė: Danutė EINIKIENĖ Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja 2018-05-31

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmetis – likimo dovana, kurią pasitikome ir apipynėme skambiomis dainomis, išskirtiniais renginiais. Tai ir puiki proga gaivinti mūsų visuomenės istorinę atmintį. Sovietmetis daug ką ištrynė, nuskandino užmarštin: ilgi tylos metai padarė savo – neliko gyvų liudininkų, sunaikinti ar išvežti dokumentų archyvai. Atsakyti į klausimą, kas gi buvo tie laisvės nešėjai – pirmieji Lietuvos kūrėjai, ne taip paprasta. Tenka ieškoti ir dėlioti rastus mažyčius faktų ar atsiminimų fragmentėlius, kad atsivertų šių neeilinių asmenybių žavesys ir nuveikti darbai Tėvynei.
Vienas iš jų – Eduardas Misevičius – Plungės miesto burmistras. Gimė jis Viskantų kaime 1883 metais. Tėvai valdė nedidelį 15 hektarų ūkelį. Žemės šiame Šiaulių krašte derlingos – sumaniai ūkininkaudami, jie galėjo leisti sūnų į mokslus užsienyje. Dar prieš karą 1912–1914 m. Eduardas studijavo komercinius mokslus Vokietijoje. Ten įgytos žinios pravertė vėlesnėje veikloje.
Pirmasis pasaulinis karas E. Misevičių nubloškė į Rusiją. Tikėtina, kad būtent ten įvyko lemtingas susitikimas su būsimuoju Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi (1887–1946). Pažintis, draugystė, apipinta didelėmis svajonėmis apie laisvą ir klestinčią Lietuvą, šiuos vyrus lydėjo daugelį metų – iki pat abiejų tragiškos žūties už Tėvynę.
Karo metais V. Borisevičius evakuotas į Minską, kur dirbo pastoracinį darbą – 1916–1917 m. paskirtas rusų 10-osios armijos kapelionu. Tuo laiku Minskas garsėjo itin aktyvia lietuvių inteligentų politine, visuomenine veikla: vieni jų buvo prijaučiantys socialistams, vadinamieji socialistai liaudininkai, kiti atvirkščiai – katalikai, siekiantys laisvos Lietuvos. Bernardas Žukauskas apie to meto įvykius Minske rašė: „Kai Rusijos Lietuvių Tautos Taryba 1917 m. balandžio 19 d. nutarė šaukti Rusijos Lietuvių Seimą, Minske gyvenusiems lietuviams katalikams inteligentams buvo aišku, kad jie katalikų atstovų į Seimą nepajėgs pravesti. Todėl kun. V. Borisevičius, kun. Alkevičius ir Eduardas Misevičius sudarė Lietuvių Inteligentų Būrelį Moksleiviams Šelpti ir, St. Šamelytei tarpininkaujant, pasikvietė iš Voronežo į Minską 14 moksleivių ateitininkų praleisti atostogų, turėdami galvoje, kad jie padės rinkiminėje į Seimą kampanijoje atsverti socialistų įtaką. Atvykęs politiškai aktyviųjų moksleivių būrelis nuoširdžiai įsijungė į Seimo rinkimų akciją ir per rinkimus atstovais buvo išrinkti kun. V. Borisevičius, kun. Alkevičius, Eduardas Misevičius, Petras Jočys, Petras Biržys ir klier. J. Valaitis – visi krikščionys demokratai.“
E. Misevičiaus pasirinkta politinė, visuomeninė veikla, draugų ratas, supęs jį Minske, turėjo didelę įtaką tolesniame kryptingame jo gyvenimo kelyje. Laisvės idėjos, nepriklausomos Lietuvos valstybės vizijos ne tik sukosi jaunų žmonių galvose, bet ir matėsi – ranka pasiekiamos: tiek įdėta pastangų, nuveiktų realių darbų, jog kitaip ir negalėjo būti!
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1918 m. pavasarį E. Misevičius iš Minsko pakviestas dirbti į Vilnių.
Degantis veržlumu, kupinas energijos E. Misevičius 1918 metais tapo Vilniuje atkurto Lietuvių moksleivių ateitininkų savišalpos fondo laikinosios valdybos pirmininku. Šios valdybos narys ir teisinis patarėjas buvo Kazys Bizauskas (1893–1941) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, teisininkas. (K.Bizauskas taip pat susijęs su Plunge: jam, „kaip pasirašiusiam 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą, skirta Telšių apskr., Plungės valsč., Plungės dvare prie Plungės stoties 20 ha žemės“. Citata iš Žemės reformos departamento pranešimo Nr. 16059, Kaunas, 1935 m. spalio 24 d.)
Kitas svarbus E. Misevičiaus visuomeninės veiklos epizodas – jo dalyvavimas katalikų jaunimo pavasarininkų organizacijos veikloje, kuri apėmė plačias religines, tautines, visuomenines ir kultūrines sferas. Pirmojo pasaulinio karo metais šios organizacijos veikla buvo nutrūkusi, o 1918-aisiais vėl atnaujinta Vilniuje. Pirmoji vieša pavasarininkų konferencija įvyko 1919 metais Kaune. 1919–1920 m. E. Misevičiui teko centro valdybos pirmininko pareigos, o kunigui Zenonui Karečkai (1890–1954) (slap. Kariačka) – pavaduotojo. Įdomūs sutapimai – kunigo gyvenimas taip pat susietas su Plunge (mokėsi Plungės progimnazijoje).
Konferencijoje buvo sprendžiamas „Pavasario“ sąjungos ženklelio-emblemos sukūrimo klausimas. E. Misevičius su kitais dviem draugais 1920 m. balandžio 8 d. centro valdybos posėdžiui ne tik pateikė ženklelio projektą, bet ir patį ženklelį: jo ir antspaudo projektų piešiniai buvo užsakyti pas Berlyno ir Miuncheno dailininkus. Žemaičių dailės muziejuje saugoma 1930 m. daryta nuotrauka, kurioje prie Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios išsirikiavusi grupė pavasarininkų su išskleista šios organizacijos vėliava. Pirmoje eilėje iš dešinės pusės penktas sėdi E. Misevičius, šalia klebonas Povilas Pukys.
Tiems, kurie tikėjo ir kūrė Lietuvos valstybę, teko nelengva užduotis – reikėjo organizuoti įvairių sričių veiklą ir būti pirmiems. E. Misevičiui vienam iš pirmųjų teko tvarkyti Lietuvos Tarybos archyvavimo darbus. 1920–1922 m. jis paskirtas vadovauti Steigiamojo Seimo raštinei.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, E. Misevičius prisidėjo prie kuriamos ir plėtojamos konsulinės tarnybos Vokietijoje ir Danijoje. Tuo laikotarpiu Lietuva Vokietijoje turėjo keletą konsulinių įstaigų. Vienoje iš jų – Hamburge – E. Misevičius paskirtas eiti konsulo pareigas, o nuo 1924 m. sausio iki lapkričio mėnesio – Lietuvos vicekonsulas Kopenhagoje.
1925 m. E. Misevičius grįžo į Kauną ir įsitraukė į Užsienio reikalų ministerijos kūrimosi darbą – paskirtas reikalų vedėju, tuo pat metu pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui.
Po nuolatinių vyriausybių, kurios išprovokavo politinę krizę ir sukėlė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, kaitos E. Misevičius su šeima atsikėlė gyventi į Jėrubaičių kaimą – žmonos Olimpijos Kripauskaitės-Misevičienės (1899–1958) tėviškę. Jos tėvai Skolastika ir Zenonas Kripauskai turėjo apie 60 ha ūkį, kuris ribojosi su Končių žemėmis. Apie tai prof. Ignas Končius atsiminimuose „Mano eitasis kelias“ rašė: „Eidamas į vakarus, tik išėjęs iš savo pustauninko, per Kripo (Jėrubaičiai, Plungės valsčius) ganyklų kampą perėjęs, tuoj atsiduri Plungės kunigaikščio girioje, kuri eina apie kokius septynis kilometrus iki Lekemės, už kelio Rietavas–Plungė.“ Pasak vaizdingo prof. I. Končiaus pasakymo, „Kripo-Kripauskio ūkis ir mūsų ganyklalė turėjo su šiuo ūkiu bendro tvoros taisliaus apie šimtą žingsnių“.
Žemaičių dailės muziejuje saugomame I. Končiaus albume yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose prie savo trobos įamžinta Kripauskų šeima apie 1912-uosius. Tuo metu ūkiui jau reikėjo naujų investicijų: jaunasis šeimininkas ėmėsi remontuoti, perstatinėti senus pastatus. Rūpėjo ne tik ūkis – E. Misevičius aktyviai įsiliejo ir į Plungės visuomeninį, politinį gyvenimą. Plungės miesto taryba 1930 metų spalio 5 dieną jį išrinko valdybos pirmininku – tapo Plungės burmistru. Tai vėl nauja patirtis ir nauji iššūkiai.
1932 m. E. Misevičius kartu su dar 29 miestų burmistrais Kaune dalyvavo 1-ajame Lietuvos miestų burmistrų suvažiavime. Dvi dienas buvo aptariami švietimo reformos, savivaldybių biudžeto subalansavimo klausimai. Suvažiavime išklausyti visų miestų burmistrų pranešimai.
Vien burmistro pareigomis E. Misevičius neapsiribojo: sukaupęs didelę organizacinių darbų patirtį ir turimą žinių bagažą komercijos srityje, ėmėsi vadovauti Plungės smulkaus kredito draugijai – buvo jos valdybos pirmininkas. Apie draugijos veiklą 1933 m. rašė „Žemaičių prietelius“: „Kovo 5 d., pamaldoms pasibaigus, „Laisvės“ salėje įvyko metinis Smulkaus kredito draugijos visumos narių susirinkimas. Iš valdybos pirmininko p. Ed. Misevičiaus pranešimo paaiškėjo, kad draugija turi 422 narius. Susirinkime dalyvavo 121. Atsižvelgiant į pasunkėjusią draugijos narių materialią padėtį pereitais (1932) metais nuošimčiai už paskolas buvo sumažinti iki minimumo – 9,6 proc. metams. Mokesčiai už visus kitus patarnavimus taip pat buvo žymiai sumažinti, o atskirais atsitikimais, pvz., žemės mokesčių persiuntimas, neviršijo faktinių pašto imamų mokesčių. Todėl pereitų metų grynas pelnas daug mažesnis, negu 1931 m. buvo gauta (Lt. 12.020,22)“.
Neužmiršo E. Misevičiaus ir vyriausybė – 1933 metų rugsėjo 8 dieną už nuopelnus Lietuvai prezidentas Antanas Smetona jį apdovanojo Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
1934 m. E. Misevičius kėlė sau naujus iššūkius: kandidatavo į Jurbarko miesto burmistro pareigas. Laimėjęs rinkimus, išvažiavo gyventi į Jurbarką. Šias pareigas ėjo iki pat 1940-ųjų.
Dar tebedirbant Jurbarke, vis dėlto norėta sugrįžti arčiau žmonos Olimpijos tėviškės. 1937 m. rugsėjo 17 d. leidinyje „Vakarai“ pasirodžiusioje žinutėje „Paskirti Telšių burmistro rinkimai“ tarp galimų kandidatų į Telšių miesto burmistrus minimas ir E. Misevičius.
1941-ųjų liepą E. Misevičius vėl išrinktas Plungės miesto burmistru. Valdžių keitimosi vajuje jis šias pareigas ėjo tik du mėnesius, tačiau ir per tą laiką suspėjo nuveikti itin gerų darbų. Kunigas, kanauninkas P. Pukys prisiminimuose apie Pakutuvėnų bažnyčios statybą rašė: „Tuo metu burmistru Plungėje buvo Eduardas Misevičius. Jam sakau, kad noriu gauti rusų palikto cemento ir balkių Pakutuvėnų bažnyčiai. Klausia, kiek reikia. Sakau, 1200 maišelių cemento ir 27 geležinius balkius. Pasiunčiu kun. J. Olšauską į Pakutuvėnus, kad sukviestų žmones rytoj vežti cementą. Suvažiavo žmonių, kiek tilpo cemento suvežė į klebonijos tvartus, o grįždami namo visi dar nuvežė pilnus vežimus į Grigalauskio jaują. Buvo parvežti ir geležiniai balkiai (kuriuos vežė Grigalauskis Stanislovas bei Stropai Justinas ir Vladislovas).“
Kaip ir reikėjo tikėtis, 1944 m. grįžus sovietams, E. Misevičius pateko jų nemalonėn. Aplinkybės, nulėmusios jo ir šeimos likimą, buvo tragiškos. Sąžiningai tarnavęs ir likęs ištikimas nepriklausomai Lietuvai, priverstas slapstytis. Kaip ir dauguma buvusių savivaldos įstaigų darbuotojų, karių, šaulių, inteligentų, mokytojų ir kitų visuomenės sluoksnių atstovų, įsitraukė į partizaninį karą. Padedamas jaunystės laikų bendražygio vyskupo V. Borisevičiaus, užuovėją rado pas Pakutuvėnų bažnyčios kunigą Juozą Olšauską, Viešvėnų kleboną Praną Gustaitį.
Deja, pasipriešinimo dalyviai buvo sekami – 1946 m. sausio 18 d. E. Misevičius ir kunigas P. Gustaitis enkavedistų suimti. Netrukus suimtas ir vyskupas V. Borisevičius. Kalinti NKVD Vilniaus kalėjime, jiems užvesta SSRS KGB padalinio Lietuvoje archyve pažymėta byla Nr. 6499, pradėta 1946 m. sausio 18 d. su grifu „Saugoti amžinai“.
Kaltinamieji: Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, buvęs Lietuvos konsulas Vokietijoje ir Danijoje Eduardas Misevičius, Viešvėnų parapijos klebonas Pranas Gustaitis, mokytoja Valerija Valickaitė, zakristijonas Pranas Kaušys. Pragaro vartai buvo atverti: vyskupas V. Borisevičius, E. Misevičius ir kunigas P. Gustaitis po žiaurių kankinimų 1946 m. rugpjūčio 28 d. nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti. Pragaro mašinai ypač uoliai talkino NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojas Borisas Prikazčikovas. Jis nuo 1946-ųjų iki 1947-ųjų Vilniaus saugumo pastato rūsiuose nužudė 99 Lietuvos patriotus, atsisakiusius tarnauti primestai sovietinei ideologijai. 1946 m. lapkričio 18 d. vyskupas V. Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį, P. Gustaičio egzekucijai panaudotas keturbriaunis įrankis (greičiausiai plaktukas arba kirvis), o kokį „metodą“ B. Prikazčikovas pritaikė E. Misevičiui – neaišku. Jų kūnai išvežti į Tuskulėnus ir užkasti kartu su kitomis Lietuvos laisvės kovotojų aukomis. Mokytoja V. Valickaitė ir zakristijonas P. Kaušys buvo įkalinti šešeriems metams, bausmes atliekant pataisos darbų lageriuose.
Pagal enkavedistų įsakymą buvo surasta bei suimta ir besislapstanti E. Misevičiaus žmona Olimpija. Ji 1946 metų vasario 11 dieną nuteista penkeriems metams ir atlikti bausmės išvežta į Permės srities Solikambumstrojaus lagerį. 1951 metais grįžusi į Plungę gyveno Rietavo gatvėje. Mirė 1958 metų vasario 12 dieną, palaidota Plungės senosiose kapinėse šalia sūnaus Stanislovo.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume – tarp jų ir E. Misevičiaus.
Kaip įamžinsime ir pagerbsime E. Misevičiaus atminimą mes, Plungės miesto gyventojai? Tai mūsų pareiga ir garbė, tuo labiau kad istorinės laiko paralelės mums suteikia išskirtinę progą: minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir E. Misevičiaus gimimo 135-ąsias metines.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

  1. knš parašė:

    toks žmogus buvo , o net gatvelės neturim jo vardu pavadinto , bet užtat Plechavičiaus turim

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Šiandieninė etninės kultūros ir tradicijų svarba (0)

Etninė kultūra yra ne tik liaudies šokiai, dainos, pasakos, tautinis kostiumas, folkloro ansambliai, žaidimai, tautosaka, liaudies […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar Jus domina XXI pasaulio futbolo čempionatas?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas