Plungiškiams – pažintis su knyga apie žemaičių kalbą

Parašė:  2018-02-13

Vasario 2-osios popietę visi „truopnė“ Plungės žemaičiai rinkosi į Žemaičių dailės muziejų. Ten pristatyta mūsų krašte gerai žinomo Šiaulių universiteto docento, humanitarinių mokslų daktaro Juozo Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“. Šis plungiškių susitikimas su mokslininku ir minėtojo leidinio autoriumi – vienas iš Lietuvių kalbos dienų, vyksiančių visą mėnesį visoje šalyje, renginių.
Dr. J. Pabrėža sakė esąs Skuodo žemės žmogus. Čia gimęs, augęs, o pirmuosius mokslus išėjęs dabartinėje Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje. Baigęs ją, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Iš sostinės išvyko į Šiaulius, kur gyvena ir dirba jau 39-erius metus. Didžiausias svečio džiaugsmas ir pasididžiavimas – kad visi jo moksliniai darbai ir tyrinėjimai yra susiję su gimtąja žemaičių kalba.
Vienas mėgstamiausių J. Pabrėžos posakių, kurį jis užrašė Žemaitijoje: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi!“ Ir tai jam – amžinas priminimas, kad reikia atsiverti ir savo kraštui daryti gerus darbus. Mokslininkas yra įsitikinęs, kad ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau įdomesni, prasmingesni ir turtingesni būsime ne standartiniu vienodumu, o savitu skirtingumu. O mums, žemaičiams, vienas iš tokių kertinių išskirtinumo akmenų yra gyva žemaičių kalba – jos puikiosios tarmės ir daugybė šnektų šnektelių.
Pristatydamas knygą, svečias teigė turįs viltį, kad ji padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos išskirtinumą, stiprybę ir gyvybę. „Ta knyga – brangiausias mano gyvenimo kūdikis. Penkerius metus rašiau ją nuo ryto iki vakaro, o medžiagą rinkau kone visą savo gyvenimą. Į ją sudėtos 27 ekspedicijos su studentais po Žemaitiją“, – pasakojo autorius. Beje, viena iš tų 27 ekspedicijų buvo Plungėje, kita – Plateliuose.
„Kai kartu su habilituotu humanitarinių mokslų daktaru Aleksu Girdeniu, kuris buvo pagrindinis mano mokytojas, pradėjome kapstyti po ekspedicijose surinktą medžiagą, užgimė mintis išleisti žemaičių kalbos gramatiką. Netrukus ir kiti žemaičiai tam pritarė, sakydami, kad būtent aš turiu imtis to darbo. Tad ir ėmiausi“, – prisiminimais dalijosi J. Pabrėža. Pasak jo, knyga pavadinta moksline monografine, tačiau iš tikrųjų joje esą daugiau ne akademinių žinių, bet gyvo žodžio, aprašymų. „Pradedu nuo Žemaitijos istorijos, tapatumo, etnografijos, papročių, apeigų ir per visa tai einu link svarbiausios žemaičių kultūros dalies – kalbos“, – smagiai apie savo „kūdikį“ kalbėjo mokslininkas.
J. Pabrėža monografijoje kelia klausimą: ką žemaičiai turi – savo kalbą ar tarmę? Atsakymas, anot autoriaus, – vienareikšmiškas. Žinoma, kad kalbą, turinčią tris tarmes (šiaurės, vakarų ir pietų žemaičių), keturias patarmes ir dar apie 40–50 šnektų.
„Visi lietuvių kalbininkai nuo seno Lietuvą dalijo į aukštaičius ir žemaičius. O Antanas Baranauskas, kuris buvo vienas pirmųjų kalbotyrininkų, vartojo sąvokas „lietuviai“ ir „žemaičiai“. Ir tai vienas iš įrodymų, kokie esame skirtingi. Be to, nustatyta, kad aukštaičių ir žemaičių kalbos skiriasi labiau nei tarpusavyje suomių ir estų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių, šiaurės vokiečių ir olandų“, – dėstė autorius.
J. Pabrėžos teigimu, žemaičių kalba turi kiekvienai kalbai privalomas sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką. Be to, esama tokių archajiškų dalykų, kurių bendrinėje kalboje jau nelikę. Vienas iš jų – dviskaita (pvz., vedo, vedvė; jodo, jodvė; esiau, dėrbsiau, esėtau, dėrbsėtau). „O aš jums visą dviskaitinį sakinį pasakysiu: „Vedo abodo esau tėn bovosio.“ Bendrinė tuo pasigirti seniai nebegali“, – entuziastingai kalbėjo humanitarinių mokslų daktaras. Kitas tik žemaičiams būdingas dalykas – vietoj nosinių raidžių išlaikyti dvigarsiai su n, kurie vis dar gyvi pietų žemaičių tarmėje ir telšiškių patarmėje: žąsis – žonsis, kąsnis – konsnis, drąsus – dronsos. Tik žemaičiai išlaikę ir senuosius junginius tj, dj (tik jau be j) vietoj bendrinėje vartojamų č ir dž: žemaičiai – žemaitē, medžiai – medē.
Mokslininkas dėmesį atkreipė ir į tik žemaičiams būdingus pridėtinius žodelius – žemėn, šalėn, lauk (mėršt žemėn, plieš drabužius šalėn, akīs spruogst ėš kaktuos lauk). „Jei sakai „tėvalis mėršt“, tai dar nereiškia, kad jis mirs, bet jei sakai „tėvalis mėršt žemėn“, tai jau reiškia, kad jam tikrai artėja paskutinioji“, – „pašposydamas“ pasakojo autorius.
Svečio manymu, išskirtinis ir mūsų žodynas – lietuviai tikrai nesupras žodžių „kramė“, „staibis“, „pluonėms“, „vašuoklis“, „blezdinga“, „kropis“, „žiuogspėra“, „apėntas“, „rasintas“, „nuogne“ ir kitų.
„O be viso to, ką paminėjau – fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos, – mes turime ir patį svarbiausią kiekvienai kalbai dalyką – savo raštą. Ir ne bet kokį, o sunormintą, su taisyklėmis. Tad galime ne tik „rokoutėis“, bet ir rašyti. Iš tiesų, aš didžiuojuosi jaunąja karta, kuri, kaip nustatyta, žemaitiškumą puoselėja labiau nei vidurinioji ir, pavyzdžiui, žinutes vieni kitiems dažniausiai rašo žemaitiškai“, – akcentavo svečias.
Kaip minėjo J. Pabrėža, galime didžiuotis tuo, kad Martyno Mažvydo „Katekizmas“ buvo parašytas žemaičių kalbos pagrindu, žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas. „1855 metais Juozas Čiulda buvo parengęs žemaičių gramatiką. Gaila, ji nebuvo išleista. Jei ši knyga būtų išvydusi pasaulį, gali būti, kad bendrine lietuvių kalba būtų tapusi žemaičių dounininkų tarmė“, – įdomiais istorijos faktais dalijosi autorius.
J. Pabrėža prisiminė tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais leistus žemaitiškus laikraščius, Lietuvai atgavus nepriklausomybę plūstelėjusią žemaitiškumo bangą, 1991-aisiais išleistą jo parengtą knygą „Žemaičių rašybos patarimai“ ir kt. „Džiaugiuosi, kad žemaičių kalba gyva, kad yra ja ne tik kalbančių, bet ir rašančių. Ir tarp jūsų matau žmonių, kurie puikiai valdo žemaitišką žodį ir kuriais tikrai galime didžiuotis“, – kreipdamasis į auditoriją užbaigė mokslininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Liepos 12 d. prasidėjo projektas „Surink Lietuvą“: po savivaldybes keliaujantys žmonės galės rinkti magnetukus ir iš jų sudėti šalies žemėlapį. Ar ketinate dalyvauti?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas