„Šventovė visada buvo vilties ir tikėjimo ženklas, neleidžiantis prarasti orumo“

Parašė: Jolanta VASILIAUSKIENĖ 2017-10-31

Spalio 21-ąją istorija besidomintys plungiškiai ir svečiai iš kitų miestų rinkosi Plungės Žemaičių dailės muziejuje paminėti Žemaičių vyskupijos 600 metų įkūrimo jubiliejaus. Be įdomių pranešimų, dalyvių laukė originali paroda „Žemaičių Kalvarijos dekanato bažnyčios lobiai“.
Žemaičių vyskupija – istorijos kontekste
Susirinkusiuosius pasveikino Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas, Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Julius Meškauskas, Savivaldybės mero pavaduotojas Mindaugas Jurčius. Muzikos kūrinį dovanojo Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos klebonas teol. lic. Rolandas Karpavičius.
Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos kanauninkas, religijos mokslų magistras teol. lic. Andriejus Sabaliauskas, kalbėdamas tema „Žemaičių vyskupijos gyvavimas Žemaičių Kalvarijos istorijos kontekste“, akcentavo, jog dar XIX amžiaus tyrinėtojų pastebėta, kad žemaičiai įpratę nebijoti sunkumų. Atkreiptas dėmesys, kaip vyrai ir moterys, basi ir apsiavę, per lietų ar darganą, brisdami per purvą ar sniegą, eidavo išklausyti šv. Mišių. Be to, tyrinėtojai mini, kad tik žemaičiai turi tokios dvasinės jėgos, turi vilties išmokti naujo gyvenimo.
Kaip pasakojo A. Sabaliauskas, daugelį
stebino tai, kad sunkiai besiverčiantys, neretai skurdui į akis žiūrintys kalvariškiai mielai aukojo pinigus šv. Mišioms, medžiagas bažnyčios remontui. Kai XIX a. pabaigoje maldos namai sudegė, per trumpą laiką buvo surinkta 30 000 caro rublių aukų, žmonės neprašomi ir neraginami skubėjo juos atstatyti. , , – pabrėžė pranešėjas.
Žemaičių Kalvarija, kanauninko teigimu, buvo vienintelė vieta, kurioje negaliojo jokie draudimai. Carui uždraudus lietuvišką raštą, vien šiame miestelyje gyveno apie dešimt tikrųjų knygnešių, kiekvienas žemaitis turėjo „kantičkų“. O senųjų tremtinių, išlikusių ir pasilikusių gyventi tolimajame Sibire, prisiminimuose kalbama apie tai, kaip jiems buvo svarbu sutikus kraštietį išgirsti „Kalvarijos kalnus“. „Tai rodo, kaip karo laikų išeiviams rūpėjo jų tautiškumas, savo krašto klestėjimas“, – sakė A. Sabaliauskas.
Motiejus Valančius apie Plungę ir plungiškius
Lietuvos istorijos instituto habilituota daktarė Aldona Prašmantaitė atskleidė, ką apie Plungę ir plungiškius rašė Žemaičiuose vyskupavęs Motiejus Valančius.
M. Valančius buvo daugiausia rašęs ir knygų išleidęs vyskupas. Be dienos šviesą išvydusių leidinių, nemažą dalį sudaro užrašai, dokumentų nuorašai, rankraščiai, kurie nebuvo spausdinti. Ir, kaip kalbėjo A. Prašmantaitė, galima pasidžiaugti, kad visi M. Valančiaus rankraščių originalai – Lietuvoje. Tiesa, vyskupo užrašai – lenkų kalba. Minint M. Valančiaus 200-ąsias gimimo metines, jo palikimas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas knyga pavadinimu „Namų užrašai“.
Pranešėjos manymu, šioje knygoje ypatingą vertę įgauna ta dalis, kurioje vyskupas pateikė nuoseklų ganytojo veiklos dienoraštį, aprašė savo gyvenimo epizodus, įdomesnius to meto atsitikimus. Iš tekstų galima suprasti, kad dauguma jų buvo parašyti Žemaičiuose, tad viešnia ir supažindino su keletu įdomesnių užrašų, kuriuose kalbama apie Plungę ir plungiškius.
Dėmesio verta Plungės šaltinėlio ir Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija.
M. Valančiaus vyskupavimo laikais Plungėje buvo šventojo Vincento Ferero, didžio pamokslininko ir stebukladario, skulptūra, o šalia – šaltinis. Pasakojama, kad parvykdamas iš kelionės vikaras prie jo sustojo, atsigėrė vandens ir pajuto dievišką palaimą. Apie stebuklą pareiškė žmonėms. Jie, ieškodami stebuklingų gydymosi būdų, kreipdavosi į šį dvasininką. Gandui plačiau pasklidus, prie šaltinėlio rinkdavosi ir jo vandeniu gydydavosi ne tik krikščionys.
Trys samdiniai prie šaltinio sumanė pastatyti koplyčią ir, apsiskelbę, kad su jais šiuo reikalu kalbėjusi Švč. Mergelė Marija, pradėjo rinkti aukas. Tiesa, visa tai iš anksto buvo pasmerkta žlugimui, nes caro laikais norint statyti bažnyčią ar koplyčią reikėjo gauti leidimą, o tai nebuvę taip paprasta. Nepavykus statyboms, Ignotas Kumšlytis iškeliavo į pasaulį kaip pranašas. Kažkokiu būdu sugebėjo užsakyti Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir su juo, temokėdamas žemaitiškai, nukako į Romą. Ten pats popiežius kūrinį pašventino. Prabuvęs Romoje beveik metus, pranašas grįžo į Klaipėdą, nes Žemaitijoje jam grėsė kalėjimas už važiavimą be valdžios paso. Paveikslas vėliau buvo atvežtas į Žemaitiją ir kažkur paslėptas. Tiesa, kaip teigė A. Prašmantaitė, kiek jai teko domėtis, plungiškiai šaltinėlio neprisimena.
Kalbėdama apie „Namų užrašus“, pranešėja pastebėjo, jog M. Valančius buvo keliaujantis vyskupas, vykdavo vizituoti parapijų, susipažinti su parapijiečiais. Jis visada skrupulingai užsirašydavo, kokią dieną, kokioje parapijoje lankėsi, kiek žmonių suteikė Sutvirtinimo (arba, kaip pats rašė, „dirmavonės“) sakramentą. Pirmą kartą vyskupas į Plungę atvyko 1850 metų pavasarį. Tada Sutvirtinimo sakramentą suteikė net 4 000 žmonių. Iš paliktų rankraščių suskaičiuojama, kad M. Valančius Plungėje lankėsi dešimt kartų, Sutvirtinimą iš jo gavo daugiau kaip 6 000 gyventojų.
Vyskupo užrašuose fragmentiškai kalbama ir apie Visų Šventųjų koplyčią Plungėje. Minima, kad 1862 m. buvo pašventinti ten sukabinti paveikslai. „Tai leidžia spėlioti, kad Visų Šventųjų koplyčia Plungėje galėjo būti pastatyta ne 1858 m., kaip rašoma, o 1862 m.“, – pasakojo pranešėja.
Vargonai ir vargondirbiai
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas ir viešosios įstaigos Vargonų paveldo centro vadovas dr. Girėnas Povilionis pateikė šiek tiek faktų apie Žemaičių Kalvarijos bažnyčių vargonus ir jų dirbėjus.
Pasak daktaro, mūsų šalyje suskaičiuojama apie 500 vargonų. Iš jų 200 – Žemaitijoje, apie 100 – Telšių vyskupijoje. Žemaičių Kalvarijos dekanate – 13 istorinių vargonų.
Didžiausi vargonai Lietuvoje stovėjo Kretingos pranciškonų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, bet jie neišliko. Tačiau toje pačioje šventovėje stovi kiti – seniausi vargonai mūsų šalyje. Jie savo gyvavimą pradėjo Gintališkės bažnyčioje. Pagal rastą datą galima spręsti, kad juos 1544 m. pagamino nežinomas meistras, spėjama iš Kuršo. Apie 1900-uosius Gintališkės bažnyčioje pastačius naujus vargonus, senieji tūnojo kampe niekam nereikalingi. 2004 metais jie restauruoti ir atiduoti Kretingos pranciškonų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai.
Šiek tiek naujesni – 1815-aisiais nežinomo meistro padaryti – vargonai iki šių dienų stovi Kantaučių bažnyčioje. Jų būklė labai prasta, tačiau jie turi unikalų registrą – trimitą. Tokio dydžio vargonų Lietuvoje išlikę gal šimtas ir daugiausia jų Žemaitijoje – medinėse bažnyčiose.
Tverų bažnyčioje stovi Friedricho Weissenborno pastatyti 1898 metais pagaminti vargonai. Senesnis – 1800-ųjų – nežinomo meistro darytas toks instrumentas neišliko. Latvių meistro Emilio Martino gaminti vargonai skamba Kulių (1903 m.), Alsėdžių (1904 m.) ir Medingėnų (1907 m.) bažnyčiose.
Kaip minėjo G. Povilionis, pas Latvijos meistrus mokėsi ir vienas svarbiausių Lietuvos vargondirbių Juozapas Radavičius. Jo vargonai – Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Jie didžiausi dekanate ir vieni didžiausių Žemaitijoje.
Išklausę pranešimus, renginio dalyviai aplankė unikalią parodą. Išvydo eksponatų, menančių net kunigaikščio Mykolo Oginskio laikus: žvakidę iš pirmosios Plungės bažnyčios, XVII amžiaus praustuvo komplektą, kalėdaičių kepimo formas ir kt. Paroda veiks iki metų pabaigos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Idėja – mažiau kalbėti? (0)

Pamažu kapsi dienos, likusios iki Lietuvai ypač svarbaus įvykio – valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Jų liko […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Pasaulyje nuvilnijęs seksualinių priekabiavimų skandalas išjudino ir lietuvius. Kaip manote, ar Lietuvoje ši problema aktuali?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas