„Turiu savyje tokią užslėptą meilės sendaikčiams gyslelę…“

Parašė: Lina LIŪNIENĖ 2020-08-06

Šimtmečio senumo brika, gražiai dekoruota senovinė lova, senelio ar tėvuko sumeistrauti namų apyvokos reikmenys, mamos visą amžių naudotas kočėlas… Tai daiktai, kurie ypač glosto Truikiuose gyvenančio Gintaro Jurkaus „dūšią“. Nors daugelis plungiškių šį vyrą gerai pažįsta kaip automobilių laužyno savininką, mažai kas žino, kad jis geba ne tik ardyti, bet ir kurti. „Turiu savyje tokią užslėptą meilės sendaikčiams gyslelę… Net nagai niežti, kaip norisi kiekvieną iš jų prikelti naujam gyvenimui“, – smagiai kalbėjo truikiškis Gintaras.
Apie verslą
G. Jurkus nuosavo verslo ėmėsi netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tuomet, kai lietuviai iš užsienio prisivarė naudotų automobilių, atsarginės jų dalys išties buvo „ant bangos“, verslas klestėjo. Dabar jau ne taip, nes tautiečiai prasigyveno, daug kas perka naujas mašinas, o jei šios sugenda, „gena“ į specializuotus servisus. Taigi toji „banga“ – atslūgusi, bet verslas dar gyvas, leidžiantis iš jo gyventi. Tiesa, dabar prie pagrindinio verslo „prikibęs“ ir dar vienas, labiau žmonos Giedrės, versliukas – kavos automobiliukas, matomas daugelyje Plungėje ir kitur organizuojamų švenčių.
„Apgyvendino“ kamaroje
Maždaug prieš penkiolika metų Jurkai iš miesto persikėlė į Truikius ir savo verslo pašonėje susikūrė namus. „O tada ir prasidėjo, – juokėsi Gintaras. – Pradėjau matyti ir į namus tempti tai, ko, kol buvau jaunas, net nepastebėdavau. Tai – įvairiausi seni daiktai. O kad jie turėtų tinkamą vietą – ir senove dvelkiančią kamarą įruošiau.“
Kone kiekvienas kamaroje „gyvenantis“ daiktas – su įdomia istorija. Didžioji dalis sendaikčių – iš artimos aplinkos, bet yra ir savais virtusių svetimų. „Štai lova. Ją pamačiau pas draugą kaime, tiksliau – kiaulių laidare. Visa nutriušusi, mėšlina. Teko pavargti, kol restauravau“, – pasakojo vyras. Ir išties senovinė dekoruota lova dabar – lyg visąlaik namuose stovėjusi, lyg ką tik mamos paklota…
„O čia – lagaminas, kuriuo nešina mama iš kaimo į mokslus išvyko. Ir siuvimo mašina mamos. O štai siuvinėti sienų kilimėliai – uošvės, Giedrės mamos, rankų darbas“, – tęsė Gintaras.
Kamaroje sau vietą suradę ir tėvą, senelį menantys daiktai. „Tėvas kurį laiką dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, tai jo dirbinių daug. Šios slidės, kočėlas, ližė – taip pat tėvuko sumeistrauti. Nagingas buvo ir mano senelis. Gebėjo klumpes, šaukštus drožti. Ir labai religingas – net 56 metus Gintališkės bažnyčioje zakristijonu tarnavo“, – prisiminimais dalijosi truikiškis.
„Štai juostinis magnetofonas „Daina“. Pamenu, kiek džiaugsmo buvo, kai tėvas jį, nupirkęs universalinėje, į namus parnešė. Per didžiausius šalčius ir sniegą su pirkiniu rankose parklampojo… Ir ši filmavimo kamera tėvuko, kokiais 1962-aisiais su ja filmuodavo, tik garso neįrašydavo“, – gražių istorijų negailėjo pašnekovas.
Na, o didžiausias Gintaro darbas ir pasididžiavimas – senovinė brika, į Truikius iš Glaudžių, iš vieno bičiulio kiemo, atkeliavusi. „Stovėjo ji pas tokį Algimantą kieme gėlių vazonų pridėta, – prisiminė G. Jurkus. – Pamatęs, kad domiuosi, atidavė. O aš panorau ją naujam gyvenimui prikelti. Ir prikėliau.“
Gintaro žiniomis, šiam prabangiam senoviniam vežimaičiui gali būti apie šimtą metų. Tokius, anot jo, 1920–1936 metais Varnių meistrai gamino. Tad tikėtina, kad ir jo brika, kuri dabar lyg naujutėlaitė, – būtent iš ten.
„Apsidirbu, būdavo, dienos darbus, o vakare – į „meistarnę“. Po 3–4 valandas kasdien. Buvau labai užsikepęs briką atgaivinti. Žinoma, kone visą medinę dalį teko perdaryti, bet viskas taip, kaip ir buvo. Tik sėdynę gal minkštesnę padariau. O metalinės dalys – ašys, tiltai, lingės, tekinių apkaustai, gražioji sėdynės atkaltė – autentiškos. Tik atnaujintos“, – apie vežimaitį pasakojo Gintaras.
O kur jį dės? Gal yra sumąstęs, kaip panaudos? „Kol kas džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo darbu, o kaip panaudoti, plano neturiu. Jei atsirastų žmogus su idėja, mielai gražuolę briką perleisčiau naujam šeimininkui. Juolab kad savo eilės jau laukia kito seno vežimo liekanos. Beje, jei yra žmonių, kuriems ramybės neduoda ta pati meilės sendaikčiams gyslelė, gali mane susirasti – mielai pasidalysiu žiniomis ir patirtimi, kaip seną daiktą atgaivinti. O tokių, manau, yra. Ir ne vienas“, – smagų pokalbį baigė truikiškis Gintaras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

  1. Tautvydas parašė:

    Nebie jau kon bediete i laikkrasti je tuokius beded

  2. Mėkuols parašė:

    Tautvīdā, itaro, ka esi jau gatavs: dabartėnė ženiasklaida prarėjė tavi so vėsās gruobās, je tau rēk pūliu, kraujė, ašaru, skandalu. Pagailiek sava vakū: kuokėj anėj ožaugs, jē nieka gera ė gražė namatīs ė nagėrdies…

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Turtinga ta mūsų Lietuva besanti (0)

Pasaulinė koronaviruso pandemija atskleidė įdomų faktą – paaiškėjo, kad gyvename turtingoje šalyje. Nes jau ne vieną […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas