„Ant to suolelio visada bus vietos prisėsti…“

Taip juokauja plungiškiai, pamatę, kaip atrodo naujutėlaičiai Plungės parko suoleliai. Vietoj rudų – kone balti nuo kovarnių išmatų. Baisūs ne tik suoleliai, kurie tikrai visada bus laisvi, bet ir takas – žengdami juo, visi „gazą“ mina, kad viršuje įsitaisę paukščiai kokios „bombikės“ nemesteltų. Ar tai normalu?

Sutvarkė dėl kovarnių?
Parką okupavusių kovarnių problema ypač aktyviai gvildenama socialiniuose tinkluose, o šiomis dienomis skundai dėl to pasiekė ir „Plungės“ laikraščio redakciją.
Plungiškiai sako laisvalaikiu nuvažiuojantys į kitus miestus, pavaikštantys po parkus, pasimėgaujantys paukščių čiulbesiu ir kitais maloniais gamtos garsais. Plungėje, deja, visas parkas plyšte plyšta nuo nesiliaujančio kovarnių krankimo. Tad apie ramybę, čiulbesius ar čiurlenimus čia – tik pasvajoti.
Problema – ne tik triukšmas, bet ir tai, kad medžiuose įsitaisę paukščiai bet kada gali tave apdergti. Kad grėsmė didžiulė – akivaizdu vien pažvelgus į naują grindinį ir suoliukus. Žmonėms išties apmaudu: takai ką tik išgrįsti, suoliukai – naujutėlaičiai, bet naudotis jais – jokių šansų.
„Taip, parką sutvarkė. Jis gražus. Tačiau ne žmonėms, o kad varnos galėtų jame karaliauti“, – kalba plungiškiai. Ir jie teisūs – vaizdas tikrai apgailėtinas. Ir kam reikėjo pinigus kišti, jei dabar ant suolelių neįmanoma prisėsti, o taku tenka kone ristele bėgti? Negi nebėra jokių ginklų prieš viską – ir turtą, ir nuotaiką – gadinančius paukščius?
Po įstatymų priedanga
Kadangi parko priežiūra priskirta Žemaičių dailės muziejui, tai ir dėl komentaro apie kovarnių karaliavimą kreipėmės į šios įstaigos direktorių Alvidą Bakanauską. Tiesa, teritorija, kurioje pastatyti minėtieji suoleliai, – jau ne muziejaus, o Plungės miesto seniūnijos žinioje. Jei norėtume išsiaiškinti, kodėl suoleliai nenuvalyti (tik kažin ar yra prasmė tai daryti?), kreiptumėmės į seniūniją, bet visuomenę labiau domina bendresni paaiškinimai dėl paukščių, siaubiančių visą parką, o ne tie konkretūs suoleliai. Tad paskambinome muziejaus direktoriui. Jis noriai situaciją pakomentavo.
„Kovarnių karaliavimas man taip pat nepatinka, – tvirtino A. Bakanauskas. – Per dieną jie išskrenda į Jėrubaičių sąvartyną, ten pampsta, o vakarop grįžta į parką. Lyg į kokį kurortą, kur ramu, nėra automobilių ir kitų grėsmių.“ Muziejaus direktorius tikino, jog kad ir šią akimirką imtųsi priemonių kovarniams iš parko iškeldinti, bet… jo rankas riša aplinkosaugos įstatymai. Jų „dėka“ nuo kovo iki liepos vidurio paukščių liesti nevalia, jiems – visos laisvės, valios ir galios. Be to, ir Plungės žalieji labai akylai kontroliuoja, kad prie kovarnių niekas nė piršto nekištų. „Pernai paukščių perėjimo metu buvau leidęs sakalą, kurio kovarniai bijo, paleisti. Bet iškart buvau susektas ir perduotas aplinkosaugininkams. Jie mane įspėjo – jei tai kartosis, gausiu administracinę baudą. Taigi kovarnių baidymą teko stabdyti“, –
pasakojo A. Bakanauskas.
Anot muziejaus direktoriaus, įstatymas kovarnius saugo nuo kovo iki liepos vidurio. Tai laikas, kai paukščiai suka lizdus, deda kiaušinius ir peri jauniklius. Kol lizdai nesukami, paukščius galima baidyti, kai jaunikliai palieka lizdus – taip pat. Bet tada nelabai bėra prasmės tą daryti – parkas jau okupuotas, skendi baisiame triukšme ir išmatose.
„Žinote, ne tik suoliukai ir takai baisūs. Apdergti ir rūmai, ir jų skulptūros, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklas, ir teritorija prie fontano. Tikrai baisu. Ir viskas pagerės tik antroje liepos pusėje. Čia reikia drastiškų priemonių ir įstatymų, leidžiančių tų priemonių imtis. Man paukščiai patinka, nesakau, kad juos reikia galabyti, bet parke jiems tikrai ne vieta. Juos būtina iš čia iškraustyti“, – mintimis dalijosi A. Bakanauskas.
Išeitys: sakalai, garsinė patranka, garso signalai
Muziejaus direktorius sako matąs išeitį. Ji tokia: vėlai rudenį arba žiemą reikėtų medžiuose išnaikinti visus lizdus, o pavasarį, pasitelkus sakalą, garsinę patranką ir kitas priemones, nebeleisti kovarniams į parką sugrįžti ir susisukti naujų. Tiesa, lizdams išnaikinti reikalingos nemenkos lėšos. Pasak A. Bakanausko: „Pernai rudenį samdėme aukštalipius, kad jie iš medžių iškeltų lizdus. Tam turėjome 1 000 eurų ir greit supratome, kad nieko nebus. Už šiuos pinigus jie išnaikino tik apie 200 lizdų, o tai reiškia, kad jų neliko tik keliuose medžiuose.“
Kai tik įstatymai leis, muziejaus direktorius žada į kovą su neprašytais „gyventojais“ paleisti visą artileriją: muziejus yra sudaręs sutartį su sakalininku Virginijumi Narkumi, kurio paukščių kovarniai bijo, be to, parke bumbsės ir garsinė patranka, o dar įstaiga yra įsigijusi šiems paukščiams baimę keliantį garso signalo įrenginį. Tokį, koks naudojamas Zuoknių oro uoste, kai kylant ir leidžiantis naikintuvams iš teritorijos būtina išvaikyti visus paukščius.
Taigi priemonių muziejus turi, tačiau neturi galimybių jomis naudotis. O kovarniai… Jie tuo tarpu karaliauja, keldami triukšmą ir dergdami ant galvų.