Ko gero, kiekvienas yra pagalvojęs, kiek metų norėtų nugyventi. Tiesa, įvairiais amžiaus tarpsniais ir norai skirtingi. Iš pradžių tikslas – užauginti vaikus, vėliau – sulaukti anūkų, o jei pasiseks – ir proanūkių. Šiemet gražų 100 metų jubiliejų švenčia Šateikių seniūnijos gyventoja Zuzana Laureckienė. Pirmadienį su gėlėmis ir dovanomis sukaktuvininkę dukters Ritos Žutautienės namuose aplankė Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Šateikių seniūnė Simona Arytė-Lauciuvienė ir seniūnijos vyresnioji specialistė Dinalda Valančienė. Žinoma, pas šimtametę užsukome ir mes, „Plungės“ žurnalistai.
Teisingumo dėlei turime paminėti, kad 100-ąjį gimtadienį ponia Zuzana su vaikais, anūkais ir kitais artimaisiais atšventė liepos 31 dieną.
Dar gana stipri, šviesaus proto senolė, sulaukusi sveikinimų iš valdžios atstovų, atviravo, kad sulaukti tokio amžiaus nesitikėjo ir net nepajutusi, kaip tiek metų praėjo.
„Būkite laiminga jausdama savo buvimo šioje žemėje prasmę. Visada būkite mylima ir mylinti. Tegul Jūsų dienos būna ilgos ir džiaugsmingos“, – sveikino sukaktuvininkę rajono vadovas.
Ponia Zuzana pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, ilgą okupaciją, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. O pati savo gyvenimą apibūdino vos keliais žodžiais: „Daug vargo patyriau.“ Jos žodžius patvirtino dukra. Pasak ponios Ritos, jaunystėje jos mama matė daug vargo, teko tarnauti pas žmones. Narvaišių kolūkyje melžė karves, girdė veršelius.
Visą amžių Z. Laureckienė gyveno Šateikių seniūnijos Narvaišių kaime. Kol galėjo, savimi rūpinosi pati, vėliau priežiūros ėmėsi viena dukra, o suprastėjus šios sveikatai, senolė prieš trejetą metų persikraustė pas Ritą.
Kaip pasakojo Rita, mama dar prieš gerą dešimtmetį dirbo kone visus ūkio darbus. O ir dabar labai didelių sveikatos bėdų nėra – tik širdies sutrikimai ir galvos skausmai, suprastėjusi klausa, tačiau žvelgiant į amžių tai ir neturėtų stebinti.
Senjorės ligos dažnai nepuolė. Viena iš rimtesnių bėdų – apendicito operacija, tada ir giltinė savo dalgį buvo pradėjusi galąsti. Neišvengė moteris koronaviruso, rimtai įsisirgo, bet, matyt, Dievulio planuose buvo numatyta, kad šateikiškė turi sulaukti 100-ojo gimtadienio.
Ponia Zuzana gimė antra penkių vaikų šeimoje. Liūdna, tačiau iš gausios šeimos liko ji viena. Tiesa, ilgaamžiškumas, ko gero, užprogramuotas genuose, nes, kaip teigė dukra, mamos tėvukas šią ašarų pakalnę paliko likus keliems mėnesiams iki 100 metų sukakties.
Žinoma, visada smalsu, kokį „slaptą ingredientą“ moteris vartojo, kad tokio ilgo amžiaus sulauktų. „Mama valgė viską. Būtinai turėjo būti mėsos ir gana riebios. Ir dabar valgo viską, be mėsos nieko. Turi būti ir druskos, ir pipirų. Jei yra proga, lyžteli lašelį gero konjako“, – kalbėjo Rita.
Dukra sakė, kad mama negeria jokių miegą skatinančių tablečių, tad ir suprastėjusia atmintimi pernelyg nesiskundžia. Beje, tuo įsitikinti galėjome patys. Paklausta, kiek turi anūkų ir proanūkių, kol Rita ieškojo sąrašo, jubiliatė spėjo atsakyti – 11 anūkų, 16 proanūkių. „Trejus metus juos rašiausi“, – šmaikštavo senolė.
Nors moteriai neteko ragauti mokslo, bet, kaip tvirtino dukra, ji savarankiškai pramoko ir skaityti, ir šiek tiek rašyti.
2005 m. ponios Zuzanos sutuoktinis Pranas iškeliavo amžinybėn. Pora užaugino penkis vaikus: Ireną, Stasį, Ziną, Petrą ir Ritą.
Atsisveikindami pasiteiravome, gal jubiliatė yra kažkiek metų „užsisakiusi“. „Kažin ar pusę metų išgyvensiu“, – kuklinosi senolė ir tyliai pridūrė: „Būsiu tol, kol Dievas pasiims.“
