Visi tik ir kalba apie tai, kad reikia neatsilikti nuo naujovių ir pažangos. Jog reikia žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis. Dar kiti šaukia: „Jei nesi socialiniame tinklalapyje, tu – niekas“. Gal ir yra tiesos, bet juk ir lazda turi du galus, o medalis dvi puses.
Suprantu, kad savo noru nebegrįšime į žibalinės lempos laikus ir, žinoma, smagu pasikalbėti su užsienin laimės ieškoti išvykusiaisiais, bet… Kai kur, o ypač socialiniuose tinklalapiuose, gali išvysti tai, ko visai nesitikėjai, nors gal ir nujautei.
Visai neseniai skaičiau, kad vieno užsienyje sukurto socialinio puslapio lankytojai, uždavę rūpimus klausimus, sulaukdavo patyčių. Keli paaugliai dėl pasityčiojimo ryžosi savižudybei. Ir ką daryti, kaip juos nuo to apsaugoti? Negali uždrausti susikurti anketos „facebooke“ – būsi apkaltintas senamadiškumu ar pavadintas atsilikėliu. Ko gero, dar baisiau būtų, jei sumąstytum patikrinti vaiko susirašinėjimus. „Kur moralė, pažeidžiama vaiko teisė į privatumą“, – ar ne tokių skambių „lozungų“ išgirstume? Tik va, niekas nekalba, kaip išvengti vaikų savižudybių. Galima tik pasidžiaugti, kad po paskelbtos publikacijos nurodomi nemokamų pagalbos linijų telefonų numeriai.
O kaip tie, kurie visiškai niekuo dėti dėl kažkieno paviešintos informacijos ar fotografijų? Kaip gyventi toliau? Kalbu taip dėl to, kad visai neseniai teko matyti tokias fotografijas, kurių net pačiam artimiausiam draugui nerodytum, o čia – viešai. Ir jas paplatina ne kas kitas, o gerai žinomas politikas, viešas asmuo. Žadėjau dar pridurti gerbiamas, bet suabejojau, ar po tokio akibrokšto, vis dar gerbiamas. Na, ir pasakykite, jog tos naujovės visada vertos, kad jas vytumėmės.
Dar viena naujovė, o gal mada į Lietuvą atkeliavo, tiksliau, keliauja didžiuliais kiekiais – narkotikai. Nors, ko čia stebėtis, kad kažkas bando įvežti, parduoti, kai čia pat, Lietuvoje, bandoma gaminti. Štai dienraštyje „Lietuvos rytas“ rašoma, kad Zarasų rajone, vienoje kaimo turizmo sodyboje, kelerius metus vešėjo kanapių plantacijos. Ko gero, nereikia ir didelių mokslų baigti, jog suprastum, kad ne Kūčių vakarienei ruoštasi.
Ir dar – vaikų žiaurumas. Sako, vaikai būna žiaurūs, kai tėvai jiems per sėdimąją užploja. Na, būkim biedni, bet teisingi, užplodavo ir mums, tačiau nei mirėm, nei kačiukams akis badėm. Manau, kad ir čia vėl kaltos naujovės. Pasižiūri paaugliai, dar ne visai brandžiai mąstantys, kažkieno internete paplatintą filmuką, pasirodo linksma, vėliau ir patys bando. Vis klausiu savęs, ar tuo metu jiems širdis taip nė karto ir nevirpteli? Nors, ko norėti, nuo mažų dienų vaikai filmukus mato tik „šaudom ir gaudom“, o su gražiu pamokymu pabaigoje – atgyvena.
Išklojau viską, kas ant širdies gulėjo, eisiu patikrinti „facebooką“, gal kas kokią naują foto įkėlė.
