Žemaitijos nacionalinis parkas (ŽNP) įkurtas 1991 metais, tad šį pavasarį minėjo savo gyvavimo 25-metį. Per tą laikotarpį įvyko daug permainų. O kas pasikeitė ŽNP gamtoje, kraštovaizdyje?
Sumažėjus ūkininkaujančiųjų mažuose ūkiuose padaugėjo miškais apaugusių plotų. Nors daug dėmesio skyrėme gamtotvarkos darbams, tai nepakeitė vietos žmonių gyvenimo būdo: visos pamiškių, tarpukalvių pievutės, pelkės buvo nušienautos dėl pašarų arba nuganytos vienkiemiuose laikomų gyvulių. Dėl to vis vienodesnis tapo kraštovaizdis, praradome natūralias pievas, pelkes, kuriose gausu vaistingųjų ir medingųjų augalų, daugybė žydinčius augalus apdulkinančių vabzdžių, laukinių gyvūnų.
Džiugu, kad po ilgos pertraukos parko miškuose vėl gyvena lūšys, kurios sparčiai nyksta visoje Europoje. Stabili išlieka briedžių populiacija. Dar galime pamatyti nuo ledynmečio laikų išlikusių baltųjų kiškių, miško vištelių – jerubių. Mūsų teritorijoje maždaug prieš dešimtmetį apsigyveno pirmosios jūrinių erelių bei gulbių giesmininkių poros, vis gausėja gervių, nors įkurdami parką net nežinojome, kad jos čia peri.
Tačiau beveik nebeturime tetervinų, didžiųjų kuolingų, raudonkojų tulikų, geltonųjų kielių, labai sumažėjo kurapkų, pempių – įprastų nemelioruoto kraštovaizdžio paukščių. Tai ne vietinė, bet globalinė problema, visos Europos modernėjimo pasekmė ir vien mūsų pastangų jų nykimui sustabdyti nepakanka.
Ką nuveikėme, kad parko kraštovaizdis, biologinė įvairovė būtų išsaugota? Ruošėme ir įgyvendinome įvairius projektus, organizavome seminarus, išvykas, ekskursijas ir kitais būdais skleidėme gamtosaugines idėjas.
Kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba įgyvendindami Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamus projektus rekultivavome Visvainių žvyro karjerus, panaikinome bešeimininkius sąvartynus, nugriovėme daug kraštovaizdį darkiusių statinių, surinkome apie 7 km vielų, pašalinome 224 stulpus, užsandarinome 12 šachtinių šulinių, nugriovėme 2 avarinės būklės statinius buvusios Plokštinės karinės bazės teritorijoje ir aplinkiniuose miškuose. Po aukštu kalnu saugiai palaidotas Žvirblaičių buitinių atliekų sąvartynas, iš Jogaudų iškeldinta „smalinė“, į požeminį kabelį rekonstruota buvusi orinė aukštos įtampos linija per Plokštinės gamtinį rezervatą. Sutvarkėme buvusio Gardų žvyro karjero teritoriją paversdami ją rekreacinės paskirties objektu – Gardų ozo pažintiniu taku. Iš gelžbetonio gniaužtų išlaisvinome Babrungo upės ištakas – rekonstravome 1963 metais statytą hidrotechninį įrenginį, tad šiuo metu vandens ištekėjimo kiekio žmogus nebereguliuoja.
Atliekant šiuos darbus mūsų
partneriai buvo Plungės rajono savivaldybė, seniūnijos, vietos bendruomenės.
Kasmet parko pievose, pelkėse organizuojame ir atliekame įvairius gamtotvarkos darbus. Nemažas iššūkis mums yra priskirtosios kitos saugomos teritorijos, esančios Klaipėdos, Kretingos, Rietavo, Telšių, Mažeikių, Skuodo bei Plungės rajonuose ir užimančios daugiau nei 56 000 hektarų. Nuolat vertiname jų būklę, įgyvendiname įvairius projektus. Vietos gyventojus raginame ekologiškai ūkininkauti.
Džiaugiamės, kad Žemaitijos nacionalinis parkas turi daug bičiulių, talkininkų, rėmėjų, bendraminčių, kurie puoselėja savo gyvenamąją aplinką, myli gamtą, saugo senąsias tradicijas bei tėvų ir protėvių palikimą.