„Laiko nesustabdysi. Ir neatsuksi atgal. Prieš laiką lygūs visi. Laikas – visagalis“ – tai vienos dainos žodžiai. O ar norėtų laiką atsukti atgal poros, susituokusios prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų? Apie tai kalbėjomės su Regina ir Anicetu Tamošauskais iš Kadaičių (Šateikių sen.). Jiedu vienas kito draugija džiaugiasi jau šešiasdešimt metų.
Įsukus į Tamošauskų sodybą pasipuošusi lyg karalienė soste laukė nuotaka, netoliese su gėle atlape – ir jaunikis. Poros veiduose – šypsenos. O tai liudija, kad tie 60 metų bendro gyvenimo sutuoktiniams neprailgo.
Ir Regina, ir Anicetas – Šateikių krašto vaikai. Moteris iš Vydeikių, vyras iš Kadaičių. Jaunuolių pažintis nebuvo apipinta mistinėmis istorijomis, bet, matyt, pats likimas norėjo juos suvesti. Kaip sakė R. Tamošauskienė, buvo metas, kai jos sesuo susitikinėjo su Aniceto broliu. Kai šis buvo pašauktas į kariuomenę, Anicetas nusižiūrėjo Reginą ir pradėjo ją merginti. Pirmieji pokalbiai įvyko šokiuose, o draugystė tęsėsi metus.
Gal pokalbiai, pasimatymai būtų trukę ir ilgiau, tačiau po širdimi užsimezgė nauja gyvybė. Nieko neslėpdama Regina pasakojo, kad tada jai tebuvo septyniolika metų. Jauna mergina neišdrįso nueiti pas gydytoją paprašyti pažymos, todėl civilinę santuokos registraciją porai teko atidėti metams. Bet jaunuoliai buvo tvirtai apsisprendę susituokti ir savo santykius įteisino prieš Dievą. Taip ir išsiaiškinome, kad deimantiniai jaunavedžiai bendru gyvenimo keliu eina 61 metus. Tačiau taip jau susidėliojo, kad santuokos metus Tamošauskai pradėjo skaičiuoti būtent nuo 1964-ųjų rugsėjo 19 dienos.
Pirmosios vestuvės buvo labai kuklios. Kurį laiką sutuoktiniai gyveno pas jaunamartės tėvą, paskui įsigijo pusę namo. Išėjo į savo gyvenimą turėdami lovą, kelis šaukštus, kraičiui Reginos tėtis veršiuką davė. „Taip ir pradėjome gyventi. Ir gerai buvo“, – nesiskundė kadaitiškiai.
1963-iaisiais į pasaulį pasibeldė sūnus Aloyzas, netrukus gimė Violeta, po to – Rūta, Bronius, Loreta, Saulius, Lida ir Darius. Vaikai Tamošauskams padovanojo net 15 anūkų. Džiaugiasi pora ir 14 provaikaičių. Tiesa, neaplenkė deimantinės poros ir skausmingos akimirkos – jiedviem teko amžinybėn palydėti devintą vaiką – 16-metį sūnų.
Nors buvo pulkas vaikų, R. Tamošauskienė ir juos prižiūrėjo, ir 16 metų kolūkyje karves melžė. Sutuoktinis taip pat nedykaduoniavo – dirbo fermoje, o ir namuose šiokį tokį ūkelį turėjo. Baltarankiais neužaugo ir vaikai. Kaip sakė pokalbį girdėjusi dukra ir marti, tokios darnios ir draugiškos šeimos daugelis pavydėjo. „Jau tikrai, jei kas būtų išgirdę, kad Tamošauskai nesutaria, būtų „dyvas“, – patvirtino Regina. Labiausiai džiugina sutuoktinius, jog visi vaikai Lietuvoje ir, galima sakyti, ranka pasiekiami.
Atskleisime, kad Anicetas jau skaičiuoja 87-uosius metus, jo išrinktajai netrukus sukaks 80 metų. Pasiteiravome, ar septyneriais metais vyresnio vaikino iki pažinties su jam skirtąja nedomino kitos panelės? „Buvo. Vieną kartą išsikalbėjome, ir jis apie visas savo buvusias paneles pasipasakojo. O aš vieną įsimylėjau, su juo ir numirsiu“, – lyg rimtai, lyg juokais už sutuoktinį atsakė Regina.
Suprantama, kad per šitiek metų barnių neišvengta. Kaip teigė R. Tamošauskienė, ji – karštesnio būdo, bet ilgai pyktis nė vienas nemokėjo.
„Svarbu gyventi santarvėje ir meilėje, vienas kitam atleisti“, – atrodo, tokią paprastą tiesą atskleidė sutuoktiniai, paprašyti įvardyti ilgo bendro gyvenimo receptą. O Reginos ištarti žodžiai: „Kad tik sveikatos būtų, galėčiau ir dar 60 metų gyventi“, bylojo tik viena – R. ir A. Tamošauskai – gyvas pavyzdys, kad per gyvenimą reikia eiti su šypsena, mylėti, gerbti save ir šalia esantį žmogų.
Kukliai atšventę pirmąsias vestuves, auksines Tamošauskai šventė su trenksmu. O deimantinės vestuvės buvo pilnos staigmenų, tviskėjo prabanga. Ir, kaip sakė nuotaka, ji buvo tarsi karalienė, juk į namus iš bažnyčios sutuoktiniai parvažiavo karietaite. „Išeina, kad dabar trečią kartą vestuves atšventėme. Kita nė karto negauna ištekėti, o mums jau ir virš normos. Bet esu labai laiminga. Vyras negėrė, nerūkė, gal tik vaikų padaugino, bet ką padarysi, gerai buvo. Viskas iš tos meilės“, – šmaikštaudama keliais sakiniais bendrą gyvenimą nupiešė ponia Regina. Ir net nedvejodama pabrėžė, jog jei reikėtų grįžti atgal, ji mielai tą padarytų ir kito žmogaus nesirinktų. Švelnus vyro žvilgsnis į savo gyvenimo palydovę žodžių nebereikalavo.
