Per švarius – lyg būtų iš stiklo – Alsėdžius Telšių gatve važiavome į veterinarijos gydytojo Felikso Virkečio privačią veterinarijos ligoninę. Beje, iš pavadinimo pats ligoninės šeimininkas nusišaipė – kokia čia ligoninė, jeigu visame miestelyje vos dešimt karvių ir apytikriai tiek pat paršelių priskaičiuosi…
Taip, kažkada ir Alsėdžiuose buvo veterinarijos ligoninė, kurioje dirbo net trys specialistai, o juk dar kolūkiai turėjo po du ar tris savo „veterinorius” – visiems darbo pakako. Visame rajone buvo net šešios tokios ligoninės…
Veterinarijos gydytojas kaime buvo vienas iš labiausiai gerbiamų žmonių. Neatsitiktinai beveik kiekvienoje troboje jo laukė ant stalo išdėliotos vaišės, o ir taurelė stovėdavo netuščia. Ne paslaptis – daugelis šios srities specialistų neatsispirdavo pagundai ir dažnokai padaugindavo…
Jaunystėje Feliksas irgi pakeldavo stiklelį, tačiau, gerai pagalvojęs, kuo viskas gali baigtis, gal jau prieš 15 metų tvirtai sau pasakė: daugiau į burną – nė lašo. Ir ką jūs manot? Puikiausiai apsieina ir be alkoholio. Be jo ir vestuvėse pasilinksmina, ir krikštynas atšoka. Ne be reikalo alsėdiškiai sako: jų „veterinoriaus” liežuvėlis, reikalui esant, tampa toks smailas, jog, rodos, ne vieną taurelę, o visą puslitrį išgėręs. Pats Feliksas tik nusišaipo iš tokių kalbų ir toliau juokauja taip, kad visi už pilvų graibstosi.
Žinoma, jei reikia, ir rimtai pašneka, kartais žmones net gyvenimo tiesų pamoko. Juk gyvenimo patirtis – nemenka, juolab kad čia gimęs, čia užaugęs, visus jis pažįsta ir visi jį pažįsta.
Tėvukai turto neturėjo, tad šeima gyveno kukliai, tiesa, didelio skurdo irgi nejautė. Tėvas kurį laiką Alsėdžių urėdijoje arklius prižiūrėjo, mama ten pat valytoja dirbo. Vėliau, panaikinus urėdiją, abu dirbo miestelio ligoninėje.
Augo dviese su sese. Ji – pora metų jaunesnė, dirba medicinos seserimi Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. O jis, Feliksas, baigęs Alsėdžių vidurinę mokyklą, studijavo Kauno veterinarijos akademijoje. Deja, po poros metų teko atlikti karinę tarnybą tuometinėje tarybinėje armijoje, tad studijas baigė jau po tarnybos.
Kodėl Feliksas pasirinko tokią specialybę, juk tuomet nesunkiai galėjo įstoti ir į medicinos institutą? Kiek pagalvojęs, pašnekovas paaiškino, kad visi giminės vyrai veterinarijos gydytojai buvo. Tai ar jis turėjo teisę išsiskirti?
Kurį laiką dirbo Rietave, vėliau – Kuliuose, kol galop įsiprašė į Alsėdžius. Juk ir žmona buvo alsėdiškė. Prisiminęs jaunystę, vyras smagiai nusijuokia – buvo labai senamadiška pora. Pradėjo draugauti dar vidurinėje mokykloje, o susituokė jau atitarnavęs armijoje ir baigęs mokslus. Žmona – akušerė, dabar jau pensininkė. Užaugino sūnų ir dukrą. Sūnus – policijos inspektorius Alsėdžiuose. Marti kaip tik mūsų susitikimo dieną padovanojo anūkėlę. O dukra gyvena Klaipėdoje, jau užaugino šešiolikmetę savo dukrą.
Taigi, beveik visas gyvenimas prabėgo Alsėdžiuose. Ne, dėl to nė kiek nesigaili. Turėjo mėgstamą darbą, mylimą šeimą, nuo vaikystės pamėgtas vietas ir vieteles. Žinoma, dabar viskas pasikeitė, o senųjų bičiulių likę nedaug. Su pagarba už darbštumą ir tvarką mini buvusį kolūkio pirmininką Valerijoną Valužį, dabar arčiau vaikų Plungėje įsikūrusį. Prisimena, kaip gražiai miestelio centrą buvo sutvarkęs šviesaus atminimo Vladas Norkus. Gyveno čia daugybė įdomių žmonių, kurie ne tik puikiai savo namus tvarkė, bet ir rašė miestelio istoriją, netgi tyrinėjo orus ir jų pasikeitimus. Visi švarinosi, ne gėda buvo ir svečią į miestelį pakviesti. Netrūko nė dainininkų, šokėjų.
Užsisvajojęs apie praeitį, F. Virketis vėl grįžta prie savo didžiosios meilės – darbo. Sako, visai nesvarbu, kad daug specialistų buvo, – darbo visiems pakako. Juk ir laikai buvo kiti – labai retas kaimo ar miestelio gyventojas be gyvuliuko išsiversdavo. Žiūrėk, dažną naktį tekdavo keltis ir skubėti prie besiveršiuojančios karvės ar susirgusio veršio. Ir tų ligų buvo visokiausių prigalvota. Štai, pavyzdžiui, gaudavo iš rajono centro pranešimą, kad jau metas nuo snukio ir nagų ligos skiepyti. Dabar gyvuliukai nei serga tokiomis ligomis, nei ką…
Šiuo laikmečiu ir ligos kitokios, ir žmonės kitokie, ypač jaunimas… Bet ko norėti? Mano pašnekovo nuomone, geriausiai žmogų auklėja darbas. Tiesa, jo dabar trūksta, tačiau reikia būti optimistais. Ir vėl ponas Feliksas prisimena jaunystę, tačiau dabar sutrukdo iš parduotuvės grįžusi žmona…