Kai paskambinome Šateikių seniūnijos Godelių kaime gyvenančiam garsiam medžio drožėjui, tapytojui, tautodailininkui Justinui Jonušui ir paklausėme, ar galėtume parašyti apie jo ir žmonos Reginos, taip pat tautodailininkės, jubiliejinę vestuvių sukaktį, godeliškis atsakė: „O kodėl gi ne? Atvažiuokit, papasakosim.“ Juolab kad visas rugpjūtis Jonušams – vien sukaktys: abu švenčia 88-uosius gimtadienius, o 29-ąją sukaks 65-eri, kai jiedu aukso žiedus sumainė.
Metų neskaičiuoja
Godeliuose mus pasitiko puikiai nusiteikę sukaktuvininkai ir jų dukra Rita. Kol tėvukai susėdo prie stalo, duktė papasakojo: „Jų vestuvių sukaktis – mėnesio pabaigoje, bet ką tik atšventėm kitas progas: rugpjūčio 2-ąją tėvukui 88-eri sukako, o šiandien, rugpjūčio 12-ąją, – mamos gimtadienis. Taip pat – 88-asis.“ Išgirdusi Ritos žodžius, ponia Regina kiek nustebo ir juokdamasi paklausė: „Ar šiandien mano gimtadienis? Tikrai… Matot, aš jau nebeskaičiuoju. Nei kiek pati gyvenu, nei kiek kartu nugyvenom.“ Žmonai antrino ir ponas Justinas: „Ką čia besuskaičiuosi. Žinau tik, kad dešimčia dienų jaunesnę žmoną turiu.“
Kai godeliškis Justinas susipažino su Regina, buvo sunkūs pokario laikai – 1947-ieji. Jis buvo vietinis kaimo vaikis, ji – iš Juodupėnų kaimo (Kretingos r.) į Stirbaičius, esančius greta Godelių, atvykusi jauna mokytoja. Paklaustas, kuo Regina taip į akį krito, Justinas juokėsi: „Na, vyrams taip būna, kad šviežiena labiau už vietines traukia.“
Vestuvės – dviese
Pasiteiravus, ar trankios buvo
jųdviejų vestuvės, Justinas ir Regina sako, kad jokio „baliaus“ nebuvo. „1949-ųjų rugpjūčio 29-ąją dviese susirašyti nuvykom, o maždaug po mėnesio, vieną ankstų rytą, ir bažnyčioje vadinamąjį šliūbą paėmėm. Be Dievo palaiminimo gyventi nenorėjom, o mokytojai imti šliūbą tada valdžia draudė. Taigi teko patyliukais, pasikavojant“, – prisiminimais dalijosi jubiliejinę sukaktį švenčianti pora.
Jaunieji Jonušai iki 1960-ųjų gyveno Stirbaičiuose, kaip žemaičiai sako, „unt kvetēras“. Vėliau grįžo į Godelius, Justino gimtuosius namus. Tiesa, sodyba buvo jau ne Jonušų, o nacionalizuota. Taigi taip jau išėjo, kad Justinui ir Reginai gimtuosius namus teko iš valdžios išsipirkti. Ponas Justinas pasakojo: „Mano gimtoji troba statyta dar 1840 metais. Prie jos liepa ir vinkšna augo, ant kalno – du klevai. Pastarieji ir dabar dar kaip reikiant. Liepa dar vokiečių laikais nudžiūvo, o štai vinkšna irgi baigiasi. Nors, sodinant ją, speciali maldelė buvo sukalbėta, bet medžio gyvenimas jau į pabaigą eina. Ir tai paskutinioji vinkšna Godeliuose…“
Šventuosius tekdavo „kavoti“
Regina Stirbaičių mokykloje dirbo 15 metų, vėliau miškų ūkyje darbavosi. Justinas buvo eigulys. Po to jam pasiūlė tapti fermos brigadininku, bet… prieš tai reikėjo į partiją įstoti. Vyras užsispyrė, partiniu netapo, tad tos „šiltesnės“ vietos ir nebegavo. Liko, kaip sakoma, prie suskilusios geldos – dirbo laukuose, prie gyvulių. Na, o šalia vadinamojo valdiško darbo Jonušai dar ir pomėgį „įsitaisė“ – iš pradžių paišyti, tapyti, o vėliau dar ir medį drožti, skulptūras kurti.
„Kai valdžia sužinojo, kad kuriu, nusprendė man išeiginių nebeduoti – kad mažiau laiko drožybai turėčiau. Ir vis tikrindavo, ką drožiu. Jei rasdavo Užgavėnių kaukių, nieko nesakydavo, o štai rūpintojėlius, šventuosius tekdavo kavoti, naktimis drožti. Juk pastarieji buvo uždrausti, o jų poreikis – ypatingai didelis“, – pasakojo J. Jonušas. Ponia Regina apskritai droždavo pasislėpusi – mat medį skaptuojanti moteris išvis buvo nesuprantamas dalykas.
Kad ir kokių įtarimų kėlė valdžiai, kurti Jonušai nenustojo. Dar tarybiniais laikais jų skulptūrų buvo išvežta į visus žemynus. O ką jau bekalbėti apie šiuos – nepriklausomybės – metus. „Iš pradžių savo darbus vežėm į vieną parduotuvę Klaipėdoje. Juos ten taip nuvertino, menkai įkainojo, o vėliau sužinojom, kad grubūs mūsų drožiniai labai paklausūs, brangiai perkami, graibstomi užsieniečių. Pamatę, kad esam muldijami, supykom ir nusprendėm savarankiškai savo kūrinius pardavinėti“, – prisiminimais dalijosi Regina.
Vis dar „pasiskanina“ kasdienybę
Nors jau atšventė 88-uosius gimtadienius, Regina ir Justinas kūrybinę ugnelę vis dar pakursto. Tiek, kiek būdami jauni, nebepadaro, bet medžio gabalą ir įrankius vis dar paima. „Štai mano pradėta skulptūra. Nors dukra ragina tapyti – esą tai lengvesnis užsiėmimas, bet mane labiau medis traukia. Kai paimu drožti, tarsi pasiskaninu gyvenimą, nusiraminu“, – kalbėjo R. Jonušienė. „Ir aš penzelio nebenulaikau – lyg koks užkerėjimas būtų, o štai drožinėti dar galiu“, – pasakojo jos vyras Justinas.
Justinas ir Regina dalį savo gyvenamojo namo yra paskyrę kūriniams eksponuoti. Be to, vyras kieme atstatęs klėtį, kurioje prikaupta daug senovinių namų apyvokos daiktų. Taigi sodyboje – du muziejai. Juos lankantys žmonės stebisi sutuoktinių kūrybingumu, darbštumu, išmone, originalumu. Lankytojų įspūdžiai nuo 1984-ųjų saugomi specialioje knygoje, kurioje esama įrašų ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, jidiš kalbomis, europiečiams nesuprantamais hieroglifais… „Kartais skaitau tuos įrašus ir galvoju: ar žmonėms išties ta mūsų kūryba taip patinka, ar jie tik pataikauja“, – garsiai mąstė ponas Justinas.
Į Jonušų gyvenimo ir kūrybinę biografiją įsipynęs ir dar vienas labai įdomus faktas – jų namuose daug metų gyveno unikalus menininkas, medžio drožėjas, Žemaitijos Andersenu vadinamas Stanislovas Riauba. „Jis buvo tikras keistuolis, menininkas. Nebeturėjo kur gyventi, negavo pensijos. Vargo, ėjo per žmones, tai ir priglaudėm. Kad aš medį drožiu, jis nieko nesakydavo, o štai Regina nuo jo slėpėsi – Riauba pyko, kad ji – moteris – medžio skulptūras kuria. Lyg baiminosi, kad kažkas kitas geriau už jį nepadarytų“, – prisiminimais apie žymųjį menininką dalijosi Justinas.
„Viens kitam į kuprą nedėjom“
Sutuoktinių Jonušų turtas – ne tik tai, kas sukaupta muziejuose, bet ir gausus būrys palikuonių. Mat Justinas ir Regina susilaukė šešių vaikų. Du iš jų mirė vaikystėje, keturi – du sūnūs ir dvi dukros – užaugo. Tiesa, dabar Jonušai beturi dukras Ritą ir Albiną, sūnūs Justinas ir Paulinas žuvę. Vaikai seneliams šešiolika anūkų ir šešis proanūkius padovanoję, tad, kai visi susirenka, vos į kiemą betelpa.
Paklausti, ar palikuonys tokie pat kūrybingi, kaip ir tėvai, Justinas ir Regina sako, kad visi vaikai meninę gyslelę turi. Medžio drožyba nesvetima esanti ir kai kuriems anūkams. Taigi ir sukauptąją kolekciją, ir darbo įrankius Jonušai tikrai turės kam palikti.
Kai pasidomėjome, kaip Reginai ir Justinui pavyko šitiek metų santarvėj nugyventi, skirtingais keliais nepasukti, vyras juokdamasis atsakė: „Klauskit Reginos, moterys tuos reikalus geriau išmano. Žinot, dar vaikas būdamas, girdėjau sakant, jog žmoną ir piemenį, kai tik turi laiko, reikia lupti ir lupti. Esą mažai niekada nebus. Bet mes vienas kitam į kuprą nedėjom.“ O Regina porino: „Mes kartu gyvenom, kartu kūrėm. Vienas kitą paskatindavom, palaikydavom. Stengėmės sutarti, nesipykti.“ Tėvų pasiklausiusi, jų dukra Rita pridėjo: „Man nuo vaikystės įstrigę tai, kad tėvai dėl visko tariasi, viską kartu sprendžia. Jei išsyk nepavykdavo susitarti, antrąkart prie reikalo grįždavo. Ir taip, kol rasdavo kompromisą, bet stengėsi nesikivirčyti.“
Matyt, tas nuolatinis sutarimo ieškojimas ir leido Jonušams 65-erius metus santuoką išlaikyti ir geruoju garbingos senatvės sulaukti. Išvykdami sukaktuvininkams linkėjome nestokoti sveikatos, pradėtus darbus užbaigti, 90-mečių ir Palaimintųjų vestuvių, kurios švenčiamos, praėjus 70 metų po vedybų, sulaukti. Jonušai džiaugsmingai atsakė: „Na, kas čia žino, gal ir sulauksim.“
