Rajono valdžios vežimas tar-tar-tar ir subyrėjo. Reikia pripažinti, kad opozicija savo solo partiją – neleisti valdantiesiems ramiai gyventi – sugrojo kaip iš natų: vis kurį nors pozicijos „patiekalą“ „pagardindavo“ sauja druskos. Išties, valdantiesiems buvo nelengva balansuoti ant ribos vos su vieno Tarybos nario balso persvara. Nors buvo deklaruojama, kad judais niekas nebus, bet viešojoje erdvėje nuolat prasikaldavo pamąstymų daigų apie galimą pasitraukimą iš valdančiųjų brikelės.
Dėl to vadinamojo perversmo – kaip pažiūrėsi. Juk vartyk nevartęs, bet per paskutiniuosius Savivaldybių tarybų rinkimus daugiausia balsų rinkėjai atidavė liberalams. Lyg jiems priklausė ir mero kėdė. Anuomet, prieš Tarybos posėdį, kuriame turėjo būti pristatytas meras, laimėjusiųjų kandidatas buvo ir pasipuošęs, ir kalbą paruošęs, bet… it Pilypas iš kanapių išlindo kitas, po šapelį susigraibęs mažųjų daugumos palaikymą. Ir nors viskas buvo pagal įstatymo raidę, ar tai nekvepėjo perversmu?
Nors kelias į sėkmę visada remontuojamas, opozicija palankios minutės tykojo kaip katinas pelės. Žinoma, daugumos valdžia nuolat kvietė ją dirbti vardan tos… – šįkart siauresne prasme – Plungės, bet…
Taigi žiūrim, ką turim. O turim, kaip toj pasakėčioj, – gulbę, vėžį ir lydeką bei vietoje stovintį vežimą. Ką jau bekalbėti apie tunelį po geležinkeliu?
Sakoma, kad didelį vežimą mažas akmenukas verčia. Kai vadovas daug kalba, bet mažai daro, susidaro krizė. Beje, D. F. Kenedis yra pastebėjęs, kad „žodis „krizė“, užrašytas kinų rašmenimis, susideda iš dviejų komponentų: vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę“. Valdančiųjų gretos sudrebėjo. Tiek ir tereikėjo – pražuvo koalicijos karalystė.
Ir išaušo keršto valanda – prasidėjo „galvų kapojimo“ metas. Juk ir Č. Kerpausko prieš pusmetį, „atsilyginant“ už LR liberalų sąjūdžio pasitraukimą, nebuvo pasigailėta – išmetė kaip musę iš barščių. Tiesa, minėjo, kad geras žmogus buvo. Taip, beje, naujoji valdžia charakterizavo ir dabar jau buvusią administracijos direktorę: „Ji – geras žmogus, bet geras žmogus nėra profesija“.
Liaudies išmintis sako, kad žąsis kiaulei ne draugė. Nieku gyvu nenoriu ko nors įžeisti, o tik priminti: „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“.
Tiesa, visada atsiranda vadinamųjų judošių. Tokie pasirengę ir kailiuką išversti, ir su velniu obuoliauti eiti. Tas saldus žodis valdžia. (O gal – ak, tos keistos mintys galvoje – į rajoną atplaukiantys riebūs it banginiai milijonai?). Sąžinė? „Tai mano ji ar ne mano? O gal čia net didžiuotis galiu? Juk praregėjau, kad pasirinkdamas padariau klaidą“, – ko gero, mąsto perbėgėlis… Iki kito karto. O ten, jeigu ką, – ir vėl nušvito protas.
Ką čia ir bepridursi – velniškai sunku tiems politikams, juk svarbu nepraleisti tinkamo posūkio, nes gali paslysti ant „blyno“.
