Pastarųjų dienų naujienos iš rytų „fronto“ privertė mintimis sugrįžti į 1990-1991 metus, kai mano bendraamžiai ir kiek vyresni vaikinai bijojo nakvoti namuose. Glaudėsi pas močiutes, giminaičius, draugus, o pas tėvus tik dienos metu užsukdavo. Juos tada persekiojo, gaudė ir vertė atitarnauti sovietų sąjungai – jos armijos gretose. Nenorėjo tada vyrukai jau svetimos valstybės kario „kerzų“ avėti, užtat ir slėpėsi, kas kur beišmanė. Dabar girdžiu, kad anuomet tarnybos išvengusieji, šiuo metu turėtų būti itin atsargūs. Rusija esą atnaujino prieš juos baudžiamąjį persekiojimą (ko dar nesugalvos!), dėl to vyrams, kuriems dabar jau per keturiasdešimt ir kurių 1990-1991 metais sovietai nepričiupo, dabar nerekomenduojama vykti į Rusiją, Baltarusiją ir kitas, kaip sakoma, trečiąsias šalis. Ten jų gali laukti pasala ir atsakomybė už kažkada praeityje svetimai valstybei neįvykdytą pareigą...
Nors Rusija ir Ukraina informuoja paskelbusios paliaubas, nors NATO raportuoja, kad agresijos prieš vieną aljanso valstybę atveju jos ginti stos kitos 27, bet nerimas „dūšioje“ jau pasėtas. Argi galime išlikti ramūs, kai pašonėje toks agresyvus ir nenuspėjamo „charakterio“ kaimynas gyvena, kai pastarasis jaučiasi turįs su mumis nesuvestų sąskaitų? Per televiziją matydama raudančią, akis į dangų keliančią ir maldaujančią „Kad tik jie nustotų bombarduoti…“ ukrainietę, dar kartą įsitikinu savo amžinatilsį babos teisumu. Ji, per Antrąjį pasaulinį auginusi mažamečius vaikus, ne kartą yra sakiusi: „Vakalē, vakalē, nieka nie baisiau ož kāra.“
Manau, kur kas geriau, kai vyrai kariauja ne dėl teritorijų ar kažkieno politinių ambicijų, o, tarkim, dėl kamuolio krepšinio aikštelėje. Tas „karas“, o juo labiau jo pergalės – tikras medus ne tik ištikimiausiųjų krepšinio aistruolių, bet ir visų tautiečių širdims. Matėt, kaip antradienį mūsų rinktinė prieš turkus žaidė? Nors prognozių buvo įvairiausių, nes turkai išties – stiprūs varžovai, lietuvaičiai pasistengė, kad pastarieji po rungtynių važiuotų namo. Užtat mūsų rinktinė liko Ispanijoje. Patekusi į pajėgiausiųjų ketvertą, Jono Kazlausko vedama komanda toliau tęsia kovą – dėl Pasaulio čempionato medalių! Į pusfinalį įžengę mūsiškiai krepšininkai Lietuvą pastatė ant blakstienų – visi įelektrinti laukimu: na, kuo gi čia viskas baigsis. O baigsis gerai, nes vien jau patekti tarp keturių geriausiųjų – „super-duper“ pasiekimas, vertas ir didžiulio džiaugsmo, ir visų pergalių simboliu tapusio Marijono Mikutavičiaus hito „Trys milijonai“.
Turiu prisipažinti: stebėdama rungtynes, euforiškai nespygauju, nuo sofos nešokinėju ir nesikeikiu – net „jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės“. Tiesiog ramiai stebiu ir nuoširdžiai gėriuosi: krepšininkų kovomis, trenerių pastangomis, sirgalių emocijomis, tribūnose vis išskleidžiama Lietuvos vėliava, geltonai-žaliai-raudonai išdažytais veidais. Na, turime, tikrai turime kuo didžiuotis!
