Į Plungės ligoninę Irina pateko iš Pakutuvėnų, pranciškonų globojamos Susitaikinimo sodybos, o į šią sodybą – prieš tris savaites – iš Vilniaus nakvynės namų.
„Plungiškiai daktarai – dieviški žmonės“, – sako iš narkotikų gniaužtų pradėjusi vaduotis graži 27-erių moteris.
Į Pakutuvėnus Irina atvyko palūžusi dvasiškai, geliančiomis, nuo narkotikų injekcijų išopėjusiomis kojomis. Ji neturėjo ne tik savo pastogės, bet ir yra neregistruota Lietuvoje, be dokumentų ir socialinių garantijų.
Brolis Gediminas Tūkstantmečio parko sodinimo talkoje dalyvavusio Plungės ligoninės direktoriaus Antano Martusevičiaus paprašė apžiūrėti ligonę. Gydytojas chirurgas A. Martusevičius konstatavo, kad ligonei reikalingas stacionarus gydymas. Nepaisant to, kad už gydymo paslaugas Teritorinė ligonių kasa neapmokės, nuspręsta moterį gydyti Plungės ligoninėje.
– Čia aš neišgirdau nė vieno užgaulaus žodžio, jog esu narkomanė. Mane užjaučia, rūpinasi lyg savo vaiku, dieviški žmonės, – aiškiai lietuviškai rusė moteris bėrė dėkingumo žodžius gydytojoms, slaugytojoms, jai itin artima tapusiai vienuolei Virginijai.
– Mes džiaugiamės, kad, sesės Virginijos padedama, Irina pasiryžo gydytis. Bet mūsų pastangų ir pagalbos nepakaks, teks gydymą tęsti, tikslinga būtų persodinti dalį odos. Todėl labai svarbu, kad Irina kuo greičiau turėtų visus reikiamus dokumentus. Tuo rūpinasi ir mūsų ligoninės direktorius Antanas Martusevičius, – sakė gydytojas Leonardas Želvys.
Matyt, kaskart po atviro pasikalbėjimo pajuntanti palengvėjimo džiaugsmą, Irina atvirai papasakojo apie save. Ji gimė Rusijoje, lenko ir rusės šeimoje. Bet šeima iširo. Mergaitė buvo penkerių, kai su motina atvyko į Lietuvą, apsistojo Trakų rajone. Dabar keista, kad Lietuvos pilietybę turinti motina nepasirūpino savo dukters dokumentais… Riešėje baigė devynias bendrojo lavinimo mokyklos klases. O po to?
– Mama nebuvo laiminga. Mus paliko ir mano patėvis. Mama ėmė gerti. Buvau keturiolikos, kai pabandžiau narkotikų. Jie traukė vis labiau ir labiau. Vartojau visokius. Kaip gyvenau, gėda prisiminti, dabar svarbiausia – pasveikti, o kur norėčiau dirbti, dar sunku pasakyti, – atvirai pasakojo Irina, dabar džiaugdamasi jai ištiestomis pagalbos rankomis. Pakutuvėnuose ją susirado motina, aplankė jaunesnioji sesuo, daug metų nežinojusios apie Iriną.
Vienuolė Virginija, atvykusi parsivežti Irinos į Pakutuvėnus, sakė, kad sveikti, atgauti pasitikėjimą labai padeda artimųjų ryšys, pajautimas, kad tavimi pasitikima. Irina Susitaikinimo sodyboje gyvens devynis mėnesius, o jeigu reikės – ir ilgiau. Pasak Sesės Virginijos, per tą laiką bus baigti Vilniaus nakvynės namuose pradėti tvarkyti Irinos dokumentai. Tų namų socialinės rūpybos darbuotojai ir pasirūpino, kad Irina apsigyventų Susitaikinimo sodyboje.
