Liturginis lapkričio kalendorius prasideda dviem labai prasmingomis, senas tradicijas turinčiomis šventėmis – Visais Šventaisiais ir Vėlinėmis. Visų Šventųjų dieną prisimename tuos, kurie jau džiaugiasi Dangaus laime, ir prašome jų užtarimo. Prisimename ir savo mirusius artimuosius, kurie galbūt irgi yra tarp šventųjų. Ir patys, keliaudami dar šios žemės keliu, galime tikėtis šventumo. Kelią, kuriuo turėtume eiti ir jo gale susitikti su Viešpačiu, labai gražiai nurodo Evangelija pagal Matą. Šis evangelistas moko: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra Dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis Danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 1-12).
Vėlinės skirtos visiems mirusiesiems. Bažnyčia kviečia melstis už savo mirusius artimuosius ir už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia, kurie gal net ir mirė netikėdami. Nuo maldos tarsi neatsiejama Vėlinių žvakė. Jos šviesa simbolizuoja krikščioniškąją viltį. Gimusiam žmogui uždegama krikšto žvakė, išeinančiam iš šio pasaulio taip pat uždegama žvakė, primenanti Kristaus meilės šviesą.
Vėlinių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Džiugu, kad ir šiandieninė jaunoji karta perima jas, kad jai svarbi malda už mirusius artimuosius, jų kapų lankymas ir tvarkymas. Prieš keletą metų paprašiau ketvirtokų parašyti apie mirusiųjų pagerbimo papročius savo šeimose. Tai, ką dešimtmečiai parašė, tikrai nustebino. Šilti, nuoširdūs vaikų rašinėliai rodo, kad jaunos šeimos išlaikė mūsų tautos katalikiškas tradicijas, kad joms svarbios pamatinės mūsų tautos vertybės:
„Mirusiųjų pagerbimo diena mūsų šeimoje turi gražias tradicijas. Pas mus tomis dienomis suvažiuoja daugybė giminių iš įvairių Lietuvos miestų, nes tik mes iš didelės mamytės šeimos dar gyvename Plungėje. Čia palaidoti mūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai. Visi kartu einame į bažnyčią, dalyvaujame šv. Mišiose už mirusiuosius. O artimųjų kapams apvažiuoti prireikia visos dienos – nuo ryto iki vakaro. Tuos kapus mudvi su mamyte tvarkome jau visą spalio mėnesį. Ir ne tik savo artimųjų. Kiekvienose kapinėse turime bent po vieną kapelį, kurio jau niekas nebeprižiūri. Šluodama lapus ar ravėdama piktžoles, aš bandau įsivaizduoti, kaip šie žmonės atrodė, kokios buvo jų šeimos, profesijos, kokiuose namuose jie gyveno. Visada pasimeldžiu už juos.“
Agnė
„Man labai patinka klausytis prosenelės pasakojimų apie jos tėvelius ir senelius, kurie palaidoti Plungės senosiose kapinėse. Močiutė didžiuodamasi pasakoja apie jų gerumą, darbštumą, pasiaukojimą dėl kitų žmonių. Močiutės senelė buvo gerai žinoma vaikų gydytoja. Ji yra išgelbėjusi gyvybę ne vienam vaikui, sergančiam tokia liga, kuriai gydyti tais laikais net vaistų nebuvo. Prosenelė mane dar visai mažytį išmokė kalbėti maldelę už mirusius. Ją kalbu ne tik kapinėse. Kiekvieną vakarą maldoje prisimenu mirusiuosius: ir tuos, kuriuos teko pažinti, ir tuos, kurių niekada nesu matęs. Jiems labai reikalingos mūsų maldos. O jeigu jie jau Danguje, mūsų maldas Dievas nukreipia tiems, už kuriuos niekas nepasimeldžia.“
Eimantas
„Mano abu tėveliai gimė ir užaugo ne čia, todėl Plungėje mes neturime artimųjų kapų. Kiekvienais metais per Vėlines važiuojame į Kauną ir į Marijampolę. Ten lankome giminių kapus, uždegame žvakeles ir pasimeldžiame. Mano prosenelio kaulelius senelis parsivežė net iš tolimojo Sibiro ir perlaidojo Kauno kapinėse. Senelis man daug kartų pasakojo, kaip sunku jam būdavo prisiminus, kad tėvelio kapas liko taip toli, kad neįmanoma jo aplankyti, pasodinti gėlių, uždegti atminimo žvakelės. Dabar senelis laimingas. Visas vasaras aš praleidžiu pas senelius Kaune, mes labai dažnai aplankome kapines. Mėgstu su močiute po jas pasivaikščioti. Ten taip ramu, tame mirusiųjų mieste.“
Evelina
„Kai buvau dar visai mažas, močiutė nusivedė mane aplankyti mirusios mano amžiaus mergytės. Tada dar negalėjau suprasti, kodėl mergytė miega tarp gėlių baltai išpuošta. Prašiau, kad ją pažadintų, nes norėjau pažaisti su ja. Vėliau močiutė parodė man mergytės kapelį, sakė, kad dabar ji yra angeliukas, kuris mus globoja. Dabar jau žinau, kad žmogus turi nemirtingą sielą, kad daug mirusiųjų, kurie jau tapo šventaisiais, mus globoja, užtaria, padeda, kai būna sunku. Man patinka lankyti mirusiųjų kapus, uždegti atminimo žvakeles, prisiminti, kokie jie buvo.“
Dovydas
„Šiais metais su mama sutvarkėme net šešis kapus. Visi jie nepažįstamų žmonių, nes mirusių artimųjų Plungėje neturime. Nuvažiuoti į Panevėžį, kur ilsisi mano proseneliai, neturime galimybės. Todėl ir nusprendėme sutvarkyti kapelius, kurių jau niekas nebeprižiūri. Gal ten palaidotų žmonių artimųjų jau nebėra gyvų, gal jie gyvena užsienyje. O gal, kaip ir mes, neturi galimybės atvažiuoti čia. Tuos kapelius dar kartą aplankysime per Vėlines, uždegsime ant jų žvakeles, pasimelsime. Man atrodo, kad, jeigu visi sutvarkytų nors po vieną tokį kapelį, nė vienose kapinėse nebūtų apleistų kapų.“
Gabrielė
Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės (visas jų aštuondienis) liudija, kad esame Dievo vaikai, sudarome vieną šeimą ir Dievo garbinimu bei tarpusavio meile bendraujame vieni su kitais. Tylios žvakių liepsnelės lapkričio vėjyje liudija mūsų krikščionišką viltį, kad šventųjų bendravimu mūsų mirusieji lieka su mumis, šios žemės keleiviais.
