
Praėjusį šeštadienį Nausodžio seniūnijos Juodeikių kaimo gyventojų Petronėlės ir Igno Gudų šeimoje buvo didžiulis pobūvis: pora šventė deimantines vestuves. Į juodeikiškių sodybą jų pasveikinti rinkosi vaikai, anūkai ir kiti artimieji. Gudų santuoka palaiminta per šv. Mišias Kulių bažnyčioje.
Pastaruoju metu, kai šeimos ir santuokos samprata nuolat kinta, daug kalbama apie visokias laisvamaniško gyvenimo galimybes. Darni tradicinė šeima yra pavyzdys visiems. Todėl nuvykome pas Petronėlę ir Igną šeiminės laimės, tvarios santuokos recepto sužinoti.
Nustebino ponią Petronėlę mūsų telefono skambutis ir prašymas pasidalyti savo patirtimi. Moteris sakė, kad abu su „gaspadoriumi“ seni žmonės jau esantys, gyvenantys įprastą gyvenimą kaip daugelis, neturintys kuo pasididžiuoti.
Tačiau per šešiasdešimt metų bendro gyvenimo sukaupta nemažai patirties, daug likimo vingių įveikta. Įtikinome, kad būtina apie tai skaitytojams papasakoti.
Deja, atvykę sužinojome, kad ponas Ignas išvažiavęs kapų tvarkyti ir lapus grėbti vaikams pagelbėti. Su mumis pabendrauti maloniai sutiko šeimininkė.
„Šešiasdešimt metų kartu, nė nepajutome, kaip prabėgo…“ – tvirtino ponia Petronėlė.
Pasiteiravus, kaip savo antrąją puselę susirado, juodeikiškė buvo atvira: „O kaip kitaip – kaimo šokiuose susipažinome.“ Anuomet „internetų visokių“ nebuvę. Ignas pats šokti pavadinęs, nes mergaitės nedrąsios buvusios, drovėdavusios.
„Tik dabar merginos kiek „blatnesnės“, o tais laikais žmonės kitokie buvo. Kai sumainėme aukso žiedus, man buvo devyniolika, o išrinktajam – 21-eri. Susirašėme prieš išeinant Ignui į kariuomenę, bažnyčioje susituokėme vėliau, jau jam grįžus iš tarnybos. Ilgai jo laukiau, susirašinėjome laiškais“, – pasakojo moteris.
Šeimininkė prasitarė, kad deimantinių vestuvių šventės neplanavo, jai staigmeną paruošė vaikai, kurie viską paslapčia nuo mamos organizavo. Užsakė šv. Mišias ir vaišes, fejerverkus parūpino. Ponia Petronėlė džiaugėsi, kad netgi mašiną vaikai papuošė kaip jauniesiems. „Labai gražios šv. Mišios – iš naujo „suvenčiavojo“, – džiaugėsi ji.
Kas svarbiausia savo antrąją pusę renkantis? „Svarbiausia gražus vidus, kad geras žmogus būtų, ne koks pasileidėlis, „pijokas“, – dalijosi laimės receptu juodeikiškė.
Moteris pasakojo, kad maisto ruošimu ir buities darbais rūpinasi pati, šeimininko prie puodų neprileidžia. Dažniausiai gamina mėsos patiekalus, be jos kaimo žmogui kažkaip nesotu. Vyras daugiausia triūsia daržuose, sukasi apie ūkį.
Sukaktuvininkai į gyvenimą išleido tris vaikus: dukrą Dalią, kuri gyvena Kaune, Irutę, nenutolusią nuo gimtinės, gyvenančią Vieštovėnuose, ir sūnų Igną, kuris yra plungiškis, nors dirbti tenka Sovetske.
Moteris atviravo, kad gyvenimą kūrė kartu, prieš šešiasdešimt metų prabangių vestuvių nebuvę, nes abiejų piniginės buvusios tuščios, teko ir vargo patirti. Tikino, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis, o gerovė tik sunkiu darbu pelnoma. Lietuvoje pensininkų šeima gyvenanti gerai, visko užtenkanti.
Pasiteiravus, ar teko gyvenime pasipykti, moteris nusijuokė: „O kaipgi nesusipyksi per šešiasdešimt metų?“ Dažnai tenka „žodžiais kaip kulkomis apsišaudyti“.
„Abu esame panašūs: turime daug bendrų pomėgių. Vyras – karštakošis, būna, užsiplieskia kaip degtukas, o aš dažniausiai tyliu, nesikalbu. Bet svarbiausia, kad sugebame susitaikyti, ieškoti sutarimo, varge ir ligoje vienas kitą paguosti, palaikyti“, – sakė ponia Petronėlė.
ko didziausi sveikinimai mieliems Jaunavedziams nuo Adeles seimynos