Nors žvelgdami į kalendorių matome, kad už kelių dienų į namus pasibels Kalėdos, pažiūrėjus pro langą taip neatrodo. Ponia žiema nedrąsiai kyštelėjo nosį ir apsisukusi išėjo. Gal ne visada tas sniegas ir džiugina, tačiau man bent per Kalėdas norisi balto patalo ant žemės, skruostus žnaibančio šaltuko… Jei Kalėdos be sniego, tada ir mandarinai ne taip kvepia, ir žaliaskarė ne taip žiba. Ar tik nebus užsukęs Grinčas?
Sakoma, kad prieš Kalėdas reikia susitaikyti, vienas kitam atleisti, bet ar visada tai pavyksta? Kur link suku? Iš galvos niekaip neišeina jaunos studentės nužudymas Klaipėdos rajone, aukų pareikalavęs automobilio tyčinis susprogdinimas Panevėžyje. Suprantu, kad artėja gražiausios metų šventės, bet nori nenori akys užkliūva už atskleidžiamų vis naujesnių nusikaltimo detalių. Išklausai pateikiamą informaciją, ir ramybės neduoda mintis, kas turi atsitikti žmogui, kad be jokių skrupulų imtų ir nužudytų. Pyktis, baimė, auklėjimo klaidos? Kada peržengiama riba, kai nesuveikia jokie „aliarmai“, signalizuojantys apie laiką sustoti? Ko gero, niekada nesuprasiu ir kažin ar kas nors supras, kur slypi žmogaus žiaurumo priežastys.
Po tokių atvejų kartais juokingai skamba pasakymas, kad mes tuo ir skiriamės nuo gyvūnų, jog turime gebėjimą mąstyti ir priimti sprendimus. Bet vargu ar sutiksime gamtoje vilką, kuris medžiotų ne dėl maisto, o iš neturėjimo ką veikti arba kai jis prastai nusiteikęs. Panašu, kad Homo sapiens lengvai gali tapti nejautria, nemąstančia būtybe.
Kaip žmogus gali taip nužmogėti, jog nužudęs kitą ramiai, lyg niekur nieko, planuoja savo ateitį? Nejaugi žinojimas to, ką padarei, galimos pasekmės visiškai nekamuoja ir leidžia ramiai miegoti? Ir iš kur tas žiaurumas ir atsakomybės nebuvimas? Tad kaip motina gali atleisti žudikui, atėmusiam jos vaikui gyvybę? Kaip ramiai sutikti Kalėdas, kai širdį graužia pyktis, o gal ir neapykanta?
Nežinau, kaip kiti, bet, mano nuomone, bausmės mūsų šalyje už nusikaltimus pernelyg švelnios. Gal ir nereikia grįžti į viduramžius, kai buvo laikomasi principo „akis už akį“, tačiau kažką keisti jau pats laikas. Gal žinojimas, kad už sunkų nusikaltimą laukia adekvačiai sunki bausmė, priverstų šiek tiek mąstyti? Gal sumažėtų nepaaiškinamų žudymo atvejų, girti vairuotojai nebetraiškytų perėjose pėsčiųjų? Sakysite, kad ir taip nuteistieji „sėdi“ mūsų kišenėje, išlaikome juos ir maitiname. Taip, taip, bet yra viltis, kad galimybė sėdėti uždarytam iki žilos senatvės nebus gundanti perspektyva. Gal tada ir Kalėdos būtų tikra susitaikymo šventė.
Bet tai jau nepriklauso nuo mūsų valios, kaip ir gamtos reiškiniai: nusprendė motulė gamta – Kalėdos bus be sniego, ir taškas. Aišku, gyvenimas dėl to nesugrius.
Nuostabu