Baigiasi šv. Kalėdų laikotarpis. Tai ypatingas laikas, paliečiantis visus geros valios žmones. Metas, kai gerumu galime dalytis ne tik su artimaisiais, bet ir su tais, kurių šventės ne tokios spalvingos ir turtingos… Ateidamas kaip silpnas kūdikis ir prabildamas į mus kaip žmogus, Dievas dalijasi savo gerumu, dovanoja save. Tai daug svarbiau už šio laikotarpio ekonominius sunkumus, ne visada išsipildančius lūkesčius.
Prieš pat Kalėdas teko sutikti žmogų, kuris nuo 1984-ųjų, kai iš didelės Kauno gamyklos buvo išlydėtas į pensiją, jau trisdešimt metų kasmet savo vieno mėnesio pensija pasidalija su kitais. Devyniasdešimtąjį gimtadienį per pačias Kalėdas atšventęs ponas Juozapas dabar gyvena Raseinių rajone, sūnaus šeimoje, o artėjant metų pabaigos šventėms kasmet pasirenka vieną kurį Lietuvos miestą, miestelį ar kaimą, nepaisydamas atstumo, kurį reikės ten nukakti, per pažįstamus suranda jame vienišą, skurstantį, ligotą, artimųjų netekusį ar jų apleistą žmogų ir atveža į šio žmogaus namus Kalėdų dvasią.
Šiemet geraširdis Juozapas (pavardės prašė neminėti, nes, jo paties žodžiais, geri darbai daromi nesiafišuojant) su dovanomis aplankė du vienišus žmones Plungėje. Visiškai netikėtai gražų advento vakarą teko jį sutikti bičiulių, pas kuriuos apsistojo, namuose. Užteko poros valandų bendravimo, kad suprastum, jog negali apie šį nepaprastą žmogų nepapasakoti kitiems.
Ponas Juozapas gimė 1924 metų Kalėdų naktį gražiame Dzūkijos kampelyje, Varėnos rajone. Mama sūnui ne kartą pasakojo įspūdingą jo gimimo istoriją. Po Bernelių šv. Mišių, kurios tais tolimais laikais prasidėdavo vidurnaktį, jauna šeima arkliais pakinkytomis rogėmis važiavo namo. Kol vyko pamaldos, kelią užpustė taip, kad pusiaukelėje arkliai įklimpo pusnyse. Likusį kelią namo teko kapstytis pėsčiomis. Gimdymas, vos peržengus namų slenkstį, prasidėjo taip netikėtai ir buvo toks Viešpaties palaimintas, kad atskubėjusiai kaimynystėje gyvenančiai pribuvėjai beliko tik numaudyti naujagimį. Ankstų Kalėdų rytą prie stalo sėdo jau trise. Tą pačią Kalėdų dieną į namus atvykęs dėdė kunigas, tėvelio brolis, vaikelį ir pakrikštijo. Ir tėvams, ir krikštytojui atrodė, kad tokią naktį gimusiajam tik Juozapo vardas ir tinka.
Su didele nostalgija ir šiluma Juozapas prisimena savo vaikystės ir jaunystės Kalėdas didelėje šeimoje, kurioje, be jo, vyriausiojo, augo dar keturi broliai ir penkios seserys. Šeimoje buvo laikomasi visų senųjų papročių. Vienas iš jų – neseniai Lietuvoje vėl atgaivintas žiemos saulėgrįžos paprotys – vilkti blukį. Pagal senovės tikėjimus, sudeginus šį kelmą, užbaigiami senųjų metų vargai, rengiamasi Kalėdoms. Senolis labai linksmai prisiminė, kaip prieš 1942 metų Kalėdas suorganizavo blukio vilkimą Kauno, kur tuomet mokėsi, gatvėmis. Deja, nuotykis studentams baigėsi areštinėje. Vokiečių okupacinė valdžia „nesuprato“ tokių papročių… Panašiai baigėsi ir jo organizuotos Trijų Karalių eitynės tremtyje Krasnojarsko apskrityje 1959-aisiais.
Visi svarbiausi Juozapo gyvenimo įvykiai vienaip ar kitaip susiję su Kalėdomis ir Trimis Karaliais. Būdamas penkerių metų Trijų Karalių dieną vos nenuskendo sraunioje Merkio upėje. Iš po ledo ištrauktas be jokių gyvybės ženklų stebuklingai atsigavo parneštas į šiltą gryčią. Tada šimtuosius metus einanti prosenelė pasakė: „Vaikeli, turi du gimtadienius, vienas susijęs su mūsų Viešpaties Jėzaus gimimu, kitas – su Jo apsireiškimu pasauliui, vadinasi, tau skirta daryti gerus darbus, eiti į žmones taip, kaip į juos ėjo pats Jėzus.“ Šių žodžių Juozapas ir nepamiršo iki šios dienos.
1946-ųjų Kalėdų vakarą tapo partizanų ryšininku, o 1948-aisiais per Tris Karalius buvo suimtas.
Atmintin įsirėžė 1949 metų Kalėdos. Urale siautė nuožmi žiema, kaukė šiaurės vėjai. KGB ne juokais susirūpino lagerio apsauga: vis keitė sargybinius, dvigubai padidino vilkšunių skaičių. Sutemdavo beveik aklinai, todėl sargybiniai be perstojo šaudė. Baiminosi, kad, pasinaudoję audra, kaliniai gali bandyti bėgti – perlipti tvorą. O vakare šaltis pasiekė 40 laipsnių. Kaliniai džiaugėsi, manė, kad rytoj gal neves į darbą. Deja, išaušus rytui beteisių vergų viltims buvo lemta užgesti. Mirtinai iškankinti grįžę iš statybų į baraką lietuviai ėmė ruoštis Kūčioms. Kažkuris buvo gavęs iš namų siuntinį, kuriame buvo įdėtas kalėdaitis ir maišiukas kūčiukų. Tačiau džiaugsmas greitai virto liūdesiu. Siuntinius išduodantis prižiūrėtojas, tarp kitų produktų radęs kalėdaitį, nustebęs klausė: „Kas tai?“ Kalinys paaiškino, kad tai – šventinis pyragas. Tada enkavedistas ėmė tyčiotis. Užbrėžė degtuką ir bandė kalėdaitį deginti. Nedega. Tada numetė į šiukšlių dėžę. Neteko valgyti ir kūčiukų. Staiga per vieną naktį buvo surengtas etapas į Norilską. Išrinko apie 200 pajėgesnių kalinių, tarp jų – ir tuos kelis lietuvius.
Jau kitame lageryje sulaukė 1950-ųjų metų Kalėdų. Ir vėl grupelė lietuvių, išblyškusių, pamėlusių, bet širdyse pakiliai nusiteikusių, susėdo barake ant gultų prie skrynutės, ant kurios buvo padėti lietuviškos duonos džiūvėsiai, lagerinė kilkė ir du puodeliai pasaldinto virinto vandens. Be visų kitų vertybių, dar ir unikalia atmintimi pasižymintis devyniasdešimtmetis atsimena ir maldą, kurią tą vakarą kalbėjo, vadovaujant kartu kalinčiam klierikui: „Viešpatie Dieve, atleisk ir dovanok mums ir visai mūsų tautai, kuo esame nusikaltę. Jei gali, pagreitink įvykių raidą. Išgelbėk, išlaisvink iš pražūties. Mes esame silpni ir greit nykstame. Užgimęs Kūdikėli, sukurk naują pasaulį. Parvesk į Lietuvą, į gimtuosius namus.“
Per 1958 metų Kalėdas, neseniai grįžęs iš lagerio pas į Krasnojarsko sritį ištremtus tėvus, ponas Juozapas susituokė su kaimyne Birute, su kuria susirašinėjo dvylika ilgų metų. Užaugino keturis vaikus. Beje, vienas sūnus gimęs per Kalėdas, o dukra – per Tris Karalius…
Grįžęs į Lietuvą iki pat pensijos dirbo šaltkalviu vienoje gamykloje Kaune. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsitraukė į Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių veiklą, 1991-ųjų sausio 13-ąją gynė Parlamentą.
Lygiai trisdešimt metų nepailstantis senolis lanko su dovanomis vienišuosius. Kadangi pažįstamų turi visoje Lietuvoje, jau rudens pradžioje skambina kuriam nors iš jų Ukmergėje, Varėnoje ar Plungėje, prašo surasti žmogų, kuriam reikalinga pagalba, sužinoti, ko jam labiausiai reikia, o prieš Kalėdas važiuoja jo pradžiuginti. Nesakė paslaptingasis geradarys, ką per praėjusias Kalėdas aplankė mūsų mieste. Tai juk ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad šalia mūsų gyvena žmonių, kurie nepailsdami dalija beribį gerumą.
