Šiais laikais, kai informacinės technologijos prieinamos beveik kiekvienam, žinių gausa neretai sujaukia protą. Dažniausiai kitų nuomonės teiraujamasi apie gydytojus. Tačiau yra tokių medikų, kurių pavardes žino dauguma plungiškių – jais pasitikima, į jų žodžius įsiklausoma. Taigi šįkart skaitytojų dėmesiui – interviu su Plungės klinikoje „Pulsas“ dirbančia ir pacientų ypač gerbiama šeimos gydytoja Vida Rumšiene.
– Apie gydytojus dažniausiai kalbama tik iš jų profesinės pusės. Bet kartais norisi atskleisti ir tą žmogiškąją pusę, tad papasakokite apie save šiek tiek daugiau.
– Esu kilusi iš Kuršėnų. 1982 metais baigiau Kauno medicinos institutą. Pagal paskyrimą atvykau dirbti į Plungę. Nuo tada gyvenu čia.
– Kiek metų atiduota medicinai?
– Jau 32 metai. „Pulse“ dirbu keturiolika. Niekur nesiruošiu bėgti: darbo sąlygos geros, kolektyvas puikus, galima sakyti, esame lyg darni šeima, padedame vienas kitam.
– Pasirinkote medicinos studijas. Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą?
– Savo giminėje esu vienintelė medikė. Nežinau, kas nulėmė mano pasirinkimą, gal tai, kad sunkiai sirgo tėvukas. Nors medicina traukė nuo pat mažumės. Ir tikrai galiu pasakyti, kad darbas man patinka, žodžiu, sėdžiu savo rogėse.
– Ar niekada neknietėjo laimės ieškoti didmiestyje?
– Kaip minėjau, sunkiai sirgo tėvukas, todėl visada traukė arčiau namų – juk Plungė nuo Kuršėnų ne taip ir toli. O paskui ištekėjau, gimė vaikai. Pamilau Plungę, pažįstu daugumą savo pacientų, man čia gerai ir, tikiuosi, esu naudinga ligoniams.
– Esate šeimos gydytoja. Kodėl nesirinkote ko nors konkretaus, tarkim, chirurgijos ar panašiai?
– Tada atrodė, kad geriau yra būti terapeute. Dabar tikrai rinkčiausi siauresnę sritį, gal endokrinologiją.
– Per keturiolika metų turbūt „užgyvenote“ nemažai pacientų, kurie savo ar artimųjų sveikatą patiki tik Jums.
– Prisirašiusiųjų – apie 1 600. Be to, vieną kartą per savaitę dirbu Platelių medicinos punkte, nors ten ne visi mano pacientai. Sąžiningiausiai pas medikus lankosi pensinio amžiaus žmonės, tačiau pacientų turiu įvairaus amžiaus. Tiesa, pačių mažiausiųjų, pipiriukų, neturiu – gal nuo penktos klasės mokinių iki vyriausių.
– Kaip suspėjate?
– Sunku. Ko gero, visų gydytojų svajonė būtų, kad per dieną galėtų priimti kokius 25 žmones ir jiems skirti daugiau laiko, bet yra taip, kaip yra. Tad nebesistebime, kad laukdami savo eilės ligoniai pyksta. Jei kiekvienam atėjusiam galėtume skirti po 15 minučių, būtų puiku.
– O laiko sau ar lieka? Kokia veikla mėgstate užsiimti, kai nedirbate?
– Anksčiau megzdavau, dabar – nebe. Mėgstu keliones, tad kai galiu, keliauju ir su šeima, ir su kolegomis. Kai turiu laiko, skaitau. Žinoma, lankausi spektakliuose. Dar skalbiu, lyginu, gaminu valgį (juokiasi). Esu paprastas žmogus, ir tiek.
– Minėjote, kad turite įvairaus amžiaus pacientų. Kokios ligos vyrauja?
– Jei nekalbėsime apie populiariąsias hipertoniją ir onkologines ligas, tai pastebiu, jog labai daug įvairių problemų dėl stuburo. Jaunimas nebenori sportuoti, užsisėdėjęs prie kompiuterių. Bet stuburo bėdomis skundžiasi ne vien jauni – yra ir vyresnio amžiaus žmonių, turinčių šį negalavimą. O jei kalbėsime apie sezonines ligas, tai nieko naujo – imunitetas pavasarį silpnesnis, tad norisi priminti, kad nereikėtų skubėti plonesniais drabužiais rengtis, ypač jaunimui.
– Turite du sūnus. Vienas jau suaugęs, kitas abiturientas. Ar kuris nors seka mamos pėdomis?
– Tikrai ne. Jie, ko gero, ir mano medicinos atsikando (juokiasi). Tiesa, marti studijuoja kineziterapiją.
– Tikriausiai gatvėje daugelis su Jumis sveikinasi?
– Visai nenoriu, kad mane girtų, nes ne visada viskas pavyksta taip, kaip norisi. Kiekvienas žmogus dirba savo darbą. Aš stengiuosi jį atlikti sąžiningai. Aišku, malonu, jei gatvėje susitikus padėkoja už pataisytą sveikatą. Atrodo, ir diena šviesesnė tampa.
– Ačiū už pokalbį.
