Giliogirio dvaras skaičiuoja jau penktąjį šimtmetį

Paskutiniojo Giliogirio dvaro savininko Marijono Kavecko vaikaitis, dabartinis šeimininkas plungiškis Saulius Kaveckas jau dvylika vasarų praleido Rietavo savivaldybės Giliogirio kaime. Į senelių valdas jį atvedė šeimos savasties ir jos istorijos ieškojimai. S. Kaveckas neapsiriboja vien Rietavo apylinkėmis – jis domisi viskuo, prie ko kažkada buvo prisilietę jo sentėviai.

1986-aisiais, baigęs Plungės 4-ąją vidurinę mokyklą, S. Kaveckas įstojo į Kauno technologijos universitetą, kur įgijo mechanikos inžinieriaus specialybę. Tačiau techninio išsilavinimo jam neužteko – 2011 metais Vilniaus universitete baigė istorijos studijas.
Kovo 11-osios proga Giliogirio kultūros namuose S. Kaveckas savo mintimis ir atradimais dalijosi su vietos gyventojais. Jis ragino susirinkusiuosius didžiuotis gimtuoju kraštu, tyrinėti vietovę ir įteikė bendruomenei ypatingą dovaną – autentiško 1888-ųjų žemėlapio kopiją, kurioje matyti to meto Giliogirio žemės valdos.
„Pradėjęs ieškoti savo šaknų, mėgėjiškai domėtis istorija, nusprendžiau žinias gilinti universitete. Diplominio darbo tema pasirinkau Giliogirio dvarą, jo istoriją. Pavyko surinkti nemažai įdomios medžiagos. Tiesa, mano žinios apie Giliogirio kaimą labiau akademinio pobūdžio – iš archyvų, bibliotekų, knygų. Norėčiau pabendrauti su žmonėmis, kurie čia gyveno, dar mena dvarą ar jo likučius, galėjo gyvai prie jo prisiliesti. Dvaras, jo kultūra, istorinės vietos mažam kaimeliui suteikia gilią prasmę, įdomų kultūrinį akcentą“, – dalydamasis patirtimi su Giliogirio bendruomene kalbėjo plungiškis.
Anot istoriko, nedaug Lietuvoje išlikę dvarų, kurie skaičiuoja jau penktąjį šimtmetį, vienas iš jų – Giliogirio. Deja, buvo laikai, kai šiuos ir kitus paveldo objektus drastiškai naikino, daug jų neišliko.
Kaip pasakojo S. Kaveckas, pirmieji Giliogirio dvaro gyventojai buvo bajorai Dausinavičiai. Dar XVI amžiaus – 1554 m. – rašytiniuose aktuose, aprašant bajorui Michailui Dausinavičiui priklausančius žemės laukus, pirmą kartą minimas Giliogirio laukas (niwa Gielogiras). J. Sprogio geografiniame žodyne taip pat esantys net aštuoni įrašai, kuriuose paminėtas Giliogirio dvaras.
Remdamasis XVI amžiaus antrosios pusės dokumentais, istorikas atsekė dvaro savininkų pavardes: Kotryna Jonaitė-Žvirblevičiūtė ir Stanislovas Dausinavičius (XVI a. pirmoji pusė), Agnieška Dausinavičiūtė ir Grigorijus Korzna (1550–1590 m.), Barbora Razmusaitė ir Jonas Šeligauskis (1572–1578–1592 m.), Marcijonas Šeligauskis (1614 m.), Jonas Prialgauskis ir Jonas Opulskis (1667 m.). Daugybę metų priklausiusi įvairiems paveldėtojams, valda 1674 m. perėjo į vienos giminės rankas. Ją nusipirko Stravinskai, kurie valdė net 250 metų, kol galiausiai 1927-aisiais dvarą įsigijo Marijonas Kaveckas – S. Kavecko senelis.
Plungiškis sakė, kad kada nors bendruomenei pristatys ir 1592 metais sudarytą bei šiandien į lietuvių kalbą išverstą G. Korznos testamentą, kuriame minimas Giliogirio dvaras, aprašyti anuos laikus menantys jo inventoriaus fragmentai.
Kaip rodo 1881 m. dokumentai, tada Giliogirio dvaro žemės plotą sudarė 632 dešimtinės dirbamos žemės, 50 dešimtinių prastos žemės ir 124 dešimtinės miško.
Sauliaus senelis Marijonas neišvengė emigranto dalios. 1911 metais išvyko į Ameriką, darbavosi Pensilvanijos šachtose angliakasiu, vėliau – vairuotoju, atidarė kavinę, mėsos parduotuvę. Lietuviui svečioje šalyje gerai sekėsi, tačiau jis ilgėjosi tėvynės, tad 1920-aisiais grįžo į Lietuvą.
Tuomet Giliogirio dvarą pagal įgaliojimą valdė Juozas Gintyla – M. Kavecko mamos Pulcherijos Gintilaitės brolis. Likimas susiklostė taip, kad Marijonas paėmė į žmonas viceburmistro dukrą mokytoją Eugeniją Bichnevičiūtę ir gavo 25 000 Lt pasogos. Už Amerikoje uždirbtus pinigus ir kraitį jis įsigijo Giliogirio dvaro centrą su 80 hektarų žemės, čia pažangiai ūkininkavo. Valdas išplėtė iki 144 ha. Pora susilaukė trijų vaikų. Gimė S. Kavecko tėvas ir dvi jo seserys.
Tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai neaplenkė ir šios šeimos. 1940 metais dvaras iš dalies nusavintas sovietų, o 1941-ųjų birželį Kaveckai ištremti į Rusiją – Komiją. Pasibaigus karui, tremtinius pasiekė žinia, kad į Lietuvą yra galimybė sugrįžti Sibire be tėvų likusiems vaikams. Kad jos trys atžalos galėtų parvykti į tėvynę, nusižudė S. Kavecko močiutė. Deja, ši tragedija vaikams sugrįžti nepadėjo. Jiems teko patirti daug vargo, kol savarankiškai rado kelią namo.
Prieš dvylika metų po visokių žemės dalybų S. Kaveckui pavyko įkelti koją į senelio dvarą. Net trejus metus vargo, kol buvo iškuoptas tenykštis šiukšlynas. Dabar didžiausia svajonė –
restauruoti dvarą.
Istorikas kalbėjo, kad dvare galėtų veikti muziejus, vykti konferencijos, edukacinė veikla ar vaikų stovyklos. Tai ramaus poilsio vieta, kurioje galima keliauti istorijos vingiais, pasinerti į giminės, krašto istoriją.