Penkiasdešimt metų – pusė amžiaus. Tai daug ar mažai? Ąžuolui –
tik egzistavimo pradžia, o vynui
– brandos viršūnė, verta didžiausių kolekcininkų dėmesio. Dviejų žmonių santykiams tai brandi sukaktis, vadinama auksinėmis vestuvėmis.
Su pirmaisiais pavasariniais žiedais ši šventė atskubėjo ir į Valerijos ir Stepono Jurjonų kiemą. 1965 metų gegužės 15 dieną jie aukso žiedus sumainė Medingėnų miestelio bažnyčioje. Nuo tada juodu kartu ir eina vingiuotu gyvenimo taku.
Valerija Kučinskaitė gimė 1943 metais Telšių rajone, Žarėnų miestelyje. Steponas Jurjonas gimė 1939 metais Klaipėdos rajone, Stirbių kaime. Būdamas trejų metų su šeima atsikėlė gyventi į Plungės rajone esantį Sendvarių kaimą. Lankė Medingėnų pagrindinę mokyklą, kurioje ir susipažino su būsima žmona.
Valerija ir Steponas didžiąją savo gyvenimo dalį pragyveno Daugėdų kaimelyje, Rietavo savivaldybėje. Ten iki pensijos dirbo „Minijos“ kolūkyje. Sutuoktiniai gražiai sutardami susilaukė ir dorais žmonėmis išaugino penkis vaikus: keturias dukras ir sūnų. Šiandien Valerijai ir Steponui turėtų būti džiugu ir tai, kad vaikai, jausdami begalinę meilę ir pagarbą jiems, savo šeimas sukūrė netoli gimtųjų namų. Visi vaikai gyvena Plungės rajone. Jie tėveliams padovanojo devynis anūkus, o šiuo metu namuose girdisi ir dviejų proanūkių – Skaistės ir Julijos – krykštavimas.
Steponas visą savo amžių pasižymėjo išradingumu ir auksinėmis rankomis. Šiandien prosenelio sukalta smėlio dėže džiaugiasi ir proanūkės, o Valerijos rankų švelnumo ir širdies šilumos dar užteks ir būsimiems vaikaičiams.
Kartu gyvenant jau 50 metų, Stepono ir Valerijos santuokoje netrūko nei džiaugsmo, nei nusivylimų, nei slogios buities, tačiau palaikydami vienas kitą iki šiandien gyvena santarvėje. Džiaugiasi savo atžalomis, anūkais, proanūkėmis. Prie švenčių stalo susėda 25 žmonės.
Brangūs Tėveliai,
Daug jau nuotakų skrido per Jūsų namų slenkstį –
Ir dukros, ir anūkės, ir geroji marti.
Mes, suaugę vaikai, Jums atėjom žemai nusilenkti
Ir primint, kaip tekėjai, Mamyte, pati.
Mūsų amžius byloja, jog pusšimtis metų praėjo,
Kai, tėveli, Tu Mamą tik mums išrinkai…
Ir svajojom kadais, kad auksinis ateis Jubiliejus
Ir šią santuoką laimins vaikai.
Jums auksinį saulėlydį pilam ant santuokos kelio,
Šilko juostom apjuosę bučiuojam rankas,
Dievo Dvasios palaimą išmeldę suklumpam ant kelių
Jums priskynę lietuviškų pievų gėlių.
R. Razauskas
