Šiemet minime paskutiniojo Plungės dvaro valdytojo Mykolo Mikalojaus Oginskio senelio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, tad simboliška, kad pirmą kartą po daugiau nei šimto metų bent nedidelė dalis jų turto, tarp kurio ir knygos, trumpam sugrįžo į rezidenciją. Iki šių metų pabaigos atnaujintuose Žemaičių dailės muziejaus rūmuose bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo (LNB), Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Kauno apskrities viešosios (KAVB) bibliotekų fonduose saugomus Oginskių bibliotekai priklausiusius leidinius.
Išgelbėjo komisija
Visos šios XVI–XX a. išleistos knygos yra nuėjusios painų, tolimą kelią, tad stebėtina, kad išliko iki mūsų dienų.
Kunigaikštis M. M. Oginskis 1879 metais Plungėje pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus, vėliau antrame jų aukšte įrengė biblioteką ir skaityklą. Iš išlikusios XIX a. nespalvotos fotografijos, kurioje užfiksuotas šios bibliotekos fragmentas, galima spręsti, jog patalpos lubos buvo papuoštos gipso lipdiniais, virš masyvių dvivėrių medinių durų buvo pritvirtintas iš medžio išdrožtas Skuževskių ir Oginskių giminės herbas, o knygos buvo laikomos tamsaus medžio uždarose (atidaromomis stiklinėmis durimis) lentynose.
Vinco Kisarausko manymu, Plungės dvaro bibliotekos pagrindą sudarė kompozitoriaus ir politinio veikėjo M. K. Oginskio (1765–1833) knygos, kurias jis sukaupė gyvendamas Zalesės dvare (Ašmenos apskr.). Vėliau daugumą šių spaudinių į savo dvarą Rietave parsivežė jauniausias M. K. Oginskio sūnus Irenėjus Oginskis (1808–1863). Jo išsilavinusi antroji žmona Olga Kalinowska-Oginskienė (1819–1899) – buvusi imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos rūmų freilina – daugiausia pirko ir skaitė grožinę ir religinę literatūrą, kurią pažymėdavo antspaudu arba ant viršelio smulkiu raštu užrašydama mergautinę pavardę.
I. Oginskio sūnus M. M. Oginskis, persikeldamas iš gimtojo Rietavo į Plungės dvarą, taip pat pasiėmė dalį leidinių iš tėvo bibliotekos. Manoma, kad turtinga paskutiniojo Plungę valdžiusio kunigaikščio biblioteka naudojosi ne tik jų šeima, bet ir svečiai, tarnautojai, orkestro muzikantai, mokytojai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Plungės dvare išlikusias knygas surinko ir atidavė Centraliniam valstybės knygynui Kaune ir Valstybinei viešajai bibliotekai Šiauliuose po Žemaitijos dvarus važinėjusi Valstybinė archeologijos komisija. Apie tai byloja knygose likę įstaigų antspaudai.
Iš knygyno (dabartinės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pirmtako) ir Šiaulių leidiniai, dauguma pažymėti antspaudu „Biblioteka Płungiańska“, buvo perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, sovietmečiu – į LNB, įkurtą Kaune. Vėliau, pastačius LNB pastatą Vilniuje, dalis Oginskių spaudinių iškeliavo į sostinę, kiti liko Kauno apskrities viešojoje ir Kauno technologijos universiteto bibliotekose. Tačiau garsiajai giminei priklausiusių knygų taip pat yra Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose.
Šioje ekspozicijoje vertingiausi eksponatai – KTU bibliotekoje saugoma XVII–XVIII a. proginė literatūra, kurioje lotynų ir lenkų kalbomis įamžinti Oginskių giminės svarbiausi gyvenimo įvykiai – vestuvės, pareigybiniai laimėjimai ar mirtis. Tarp jų – panegirikos, skirtos Martyno Oginskio (1672–1750) ir Teresės Tyzenhauzaitės vestuvėms; Tadui Pranciškui Oginskiui (1712–1783), tapusiam Trakų vaivada; Kazimierui Dominykui Oginskiui (1660–1733) – jo vestuvių su Eleonora Vainaite (1692–1738) ir tapimo Vilniaus vaivada progomis. Yra keletas nekrologų, skirtų mirusiesiems pagerbti – Kristinai Oginskai iš Abramovičių giminės, mirusiai Vitebske 1739 m., bei kitiems asmenims.
Tačiau seniausia eksponuojama knyga, priklausanti KAVB, – D. Ioannis Feri „Postillae sive conciones reverendi patris…“, išleista 1558 metais.
Biblioteka – įvairiapusė
Paskutiniojo Plungės dvaro valdytojo biblioteka buvo įvairiapusė. Tai atspindi jo turėtos įvairių autorių ir žanrų knygos: gamtos tyrinėtojo, matematiko, enciklopedijų autoriaus Georgeso-Louiso Leclerc, Comte de Buffon (1707–1788) enciklopedija; prancūzų išradėjo, entomologo Charleso Athanase Walckenaerio 1802 m. išleistas žinynas apie vabzdžius, įvairūs žodynai; vieno iškiliausių Šviečiamojo amžiaus atstovų Voltaire-Fransua Mari Arujė (1694–1778), prancūzų filosofo, matematiko, fiziko Blaise Pascalio (1623–1662) veikalai ir kt. Oginskiai domėjosi ir istorija. Tai liudija įsigytos šios tematikos knygos: graikų istoriko Polibijaus „Istorija“, Vincento Thuillierio išversta iš graikų kalbos į prancūzų (1753 m.); prancūzų diplomato, istoriko Louis Philippe, comte de Ségur (1753–1830); romėnų istoriko Titus Livius (59 m. pr. Kr.–17 m. po Kr.) veikalas; šveicarų rašytojo, žinomo istorijos veikalais apie Prancūziją ir Italiją, Jeano Charleso Léonardo de Sismondi (1773–1842); prancūzų istoriko Augustino Thierry (1795–1856), italų istoriko Cesare Cantu (1804–1895); šveicarų istoriko Johanneso von Müllerio (1752–1809); pirmojo Baltarusijos vyskupo Stanislawo Bohuszo-Siestrzeńcewicziaus (1731–1826) parašytas istorijos veikalas „Recherches historiques sur l’origine des Sarmates…“ (1812 m.) ir kt. Ne mažiau vertinga knyga, pateikianti žinių apie Marijampolės seimelio darbą, „Glosy posla Maryampolskiego na Seymie roku 1811…“, išleista Varšuvoje 1814-aisiais.
Oginskiai – muzikinėmis tradicijomis garsėję didikai, tad jų bibliotekoje, spėjama, buvo nemažai ir muzikos kūrinių. Vienas jų yra šioje parodoje – tai kompozitorių Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Luigi Rodolfo Boccherini kūrinių natų rinkinys.
O kokia dvaro biblioteka be prancūzų literatūros klasikos? Dalis jos pristatoma šioje ekspozicijoje: rašytojo, kritiko Jeano-Françoiso de La Harpe (1739–1803), dramaturgo Thomo Corneille (1625–1709), poeto, vertėjo Jacqueso Delille (1738–1813), rašytojo, poeto ir politiko Alphonse Marie Louis de Prat de Lamartine (1790–1869), novelisto Charleso-Victoro Prévot, vicomte d’Arlincourt (1788–1856), poeto Jeano Reboulo (1796–1864), Victoro Hugo kūryba.
Tarp M. M. Oginskio iš Rietavo į Plungę pasiimtų leidinių yra paveldėtų iš motinos O. Kalinowskos-Oginskienės, kurie pažymėti įrašu ar antspaudu, taip pat eksponuojami parodoje: Jean-Jackue Rousseau (1712–1778) „Julie, ou La nouvelle Héloïse…“ (1827 m.) ir M. le baron Henrion „Histoire generole des missions catholiques…“ (1847 m.). Oginskių bibliotekoje yra ir daugiau religinio turinio knygų, tarp kurių išsiskiria prancūzų kalba (1753 m.) ir senąja kirilica (1815 m.) išleistos Biblijos.
Kai kurios parodoje eksponuojamos knygos yra išmargintos įrašais prancūzų, lenkų ar lietuvių kalbomis. Pavyzdžiui, „Сборникь библиографихь материаловь для географiи, этнографiи и статистики Литвы. Сь приложенiемь списка литовскихь и идревне-прусскихь книгь сь 1553 по 1891 г. составиль С. Балтрамайтись“, išleista Sankt Peterburge 1891 metais, kurios antraštinio lapo viršuje pažymėta: „Jo Milistai Kunigaikščiuj Mikoluj Oginskiui 1893 m.“ Kita papildyta šio autoriaus knyga buvo išleista 1904 m. (joje pažymėta „V.Dzimidavičius“). Pasak jas saugančio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, spėjama, kad kunigaikštis M. M. Oginskis rėmė bibliografą Silvestrą Baltramaitį (1841–1918), kad šis galėtų išspausdinti šiuos bibliografinius leidinius.
Apžvelgus paminėtas knygas, tenka pripažinti, jog kiekviena jų dar laukia kruopštaus knygotyrininkų tyrinėjimo, kad būtų atskleista išsamesnė jų istorija, slypinti sunkiai įskaitomuose įrašuose ir įvairiuose knygos ženkluose…
