Nuo birželio 21 iki 27 dienos šalia Platelių esančiame Plokštinės ekologinio ugdymo centre šurmuliavo jaunimas iš beveik visų mūsų šalies regionų. Vaikinai ir merginos susirinko į kūrybinę stovyklą „Lietuvos regionų spalvos“. Čia jiems surengtos ne tik įdomios ekskursijos po Žemaitijos nacionalinį parką (ŽNP), bet ir edukaciniai užsiėmimai.
Kaip sakė ŽNP direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė, tokia stovykla organizuota pirmą kartą. O sumanymas gimė, nes šie metai paskelbti Etnografinių regionų metais. Be to, anot A. Kuprelytės, reikia skatinti visuomenę domėtis mūsų nacionaliniais, regioniniais parkais ir etnografiniais regionais. Ypač skatinti jaunosios kartos atstovų domėjimąsi tradiciniais dailiaisiais amatais, liaudies tradicijų pažinimą.
Į stovyklą buvo kviečiama po keturis įvairiuose tautodailės, meno konkursuose jau atsiskleidusius vaikus iš kiekvieno regiono. Gal dėl tolimo kelio, o gal kokios kitos priežastys sutrukdė, bet į stovyklą neatvyko dzūkai. Tačiau vietoj jų dalyvavo kiti kūrėjai, turintys sąsajų su Dzūkija. Taigi bendrą kalbą mokydamiesi amatų rado 14–18 metų jaunuoliai.
Kaip pasakojo A. Kuprelytė, be ekskursijų ir pramogų, vaikinams ir merginoms buvo numatyta ir įvairios kitos veiklos. Pirmiausia jaunimas su garsiu menininku – kryždirbiu Antanu Vaškiu keliavo Paplatelės takais ir užsiėmė ten esančių skulptūrų restauravimu. „Darbas sunkus. Visų pirma skulptūras reikia nušveisti, paskui perdažyti, bet vaikai dirbo su tokiu entuziazmu“, – gyrė stovyklautojus kultūros paveldo žinovė. Na, o prieš Jonines jaunimui teko paplušėti iš peties. Pasak A. Kuprelytės, ne visi moka nupinti vainiką Jonams ir Janinoms, tad vaikinai ėmėsi didžiųjų vainikų, o merginos pynė mažesnius. Stovyklautojams taip pat buvo papasakota apie Joninių tradicijas. Bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, tad kavalieriai ir panelės šoko ir dainavo, atliko visas šios šventės apeigas, taip pažindami žemaitiškų Joninių tradicijas ir folklorą.
Na, ir trečiasis edukacinės stovyklos užsiėmimų „blokas“ – amatų mokymas. Susiskirstę grupelėmis, stovyklautojai kasdien turėjo galimybę savo rankomis išbandyti žvakių liejimą, medžio drožybą, pynimą iš vytelių ir kalvystę. Su jaunimu dirbo savo amato žinovai.
Kaip pažinti medį, kaip su juo dirbti, jaunuoliams aiškino tautodailininkas Viktoras Raibužis. Stovyklautojai buvo mokomi drožti prieverpstes, šaukštus ir klumpes. Tiesa, kaip kalbėjo mokytojas, išmokti reikia daug daugiau laiko, bet garantavo, kad kiekvienas stovyklos dalyvis tikrai parsiveš į namus savo padarytą prieverpstę ar šaukštą. O kaip daromos klumpės, jaunimas tik pamatys ir pabandys jas skaptuoti. Kol kalbėjomės su V. Raibužiu, Nojus iš Aukštaitijos įnirtingai šlifavo savo išskaptuotą šaukštą su kabliu. Vaikinas sakė, kad dirbinį padovanos mamai.
Pynimo iš vytelių paslapčių jaunuosius kūrėjus mokė Vytaras Gedvilas. Anot jo, svarbiausia išmokti pasidaryti pagrindą, jis kiekvienam krepšiui beveik toks pat, paskui jau tik išmonės reikalas, kokiomis pynėmis jis bus apraizgytas. V. Gedvilas teigė ketinąs stovyklautojus išmokyti nusipinti paprastą dubenėlį.
Su kalvyste jaunimą supažindino patyręs kalvis Virgilijus Mikuckis. Nors šis amatas atrodo vyriškas užsiėmimas, bet pakalbintos suvalkietės Erika ir Beatričė sakė, kad jau bandė ir kalvio duonos paragauti – nukaldino vinį. Kai lankėmės stovykloje, su kalviu prie žaizdro dirbo tik Gediminas iš Veiverių. Vaikinas pasakojo, kad jį nuo mažens traukia kalvystė, nes senelis buvo kalvis, o jis pats vos penkerių metų pabandė kažką nukalti. Ką žada sumeistrauti dabar? „Vieną rožę padariau, kitą dar darysiu. Vieną padovanosiu savo svarbiausiai širdies damai – mamai, kitą – taip pat damai“, – atviravo suvalkietis. Su drožyba vaikinas jau buvo susidūręs, tad daugiausia laiko praleidžia ten, kur traukia širdis.
Visi kalbinti jaunuoliai kaip susitarę tvirtino, jog norėtų, kad stovykla tęstųsi ilgiau, kad būtų ir kitais metais. Žinoma, nė vienas neslėpė, jog ir kitą kartą norėtų stovyklauti su tais pačiais žmonėmis. „Čia viskas taip paprasta, su visais taip lengva bendrauti, nors iš pradžių nelabai supratome, ką kalba“, –
vienas per kitą klegėjo vaikinai ir merginos iš Suvalkijos, Aukštaitijos.
Paskutinę dieną jaunimo laukė staigmena, kurią jiems paruošė stovyklos sumanytojai. Apie ekskursiją po visą ŽNP stovyklautojai žinojo, bet kad Bukantės dvaro sodyboje jų laukia patys tikriausi žemaitiški pietūs, nė nenujautė. Taigi paskutinę dieną žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai prisilietė, o tiksliau – paragavo, kulinarijos paveldo.
Matydama besidžiaugiančius jaunuolius, jų smalsumą, darbštumą, A. Kuprelytė sakė, jog būtų puiku, jei kitąmet panaši stovykla vyktų kitame regione.
