Pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama krašto apsaugai. Atnaujinus šaukimą į privalomąją karo tarnybą, viešojoje erdvėje pasigirsta įvairiausių nuomonių: vieni jaunuoliai tikina, kad ši duoklė savo šaliai neva sugriaus jų gyvenimą, trukdys mokslui, darbui, kiti teigia, kad su džiaugsmu stos į kariūnų gretas. O štai plungiškis Laurynas Galdikas kario profesiją pasirinko savo gyvenimo būdu. Tiesa, karybos žinių jis semiasi kitapus Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolorado valstijoje.
Buvęs Senamiesčio mokyklos ugdytinis L. Galdikas, įveikęs griežtus specialios atrankos reikalavimus, įstojo į Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų akademiją („US Air Force Academy“), sėkmingai pasirodo bokso turnyruose, kitose sporto rungtyse.
Antro kurso studentas į Plungę grįžo per vasaros atostogas aplankyti savo šeimos. Jaunasis kariūnas mielai sutiko pabendrauti, papasakoti apie karo mokslus mūsų skaitytojams.
– Kas lėmė apsisprendimą tapti kariu?
– Baigęs mokyklą ilgai galvojau, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Buvau priimtas į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir tuo pat metu įstojau į elektronikos inžineriją Danijoje. Troškau naujų įspūdžių, norėjau pažinti pasaulį, tad pasirinkau studijas ne Lietuvoje. Danijoje praleidau dvejus metus, tačiau būdamas ten pajutau, kad labai pasiilgau gimtinės, norėjau grįžti į savo šalį. Kad ir kur bebūtum, reikia atiduoti duoklę tėvynei, ją branginti. Tad pasiruošiau ir įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Po pirmųjų bazinių mokymų atsirado galimybė gilinti karybos žinias JAV karinių oro pajėgų akademijoje. Išbandžiau save atrankoje, pavyko.
– Ar sudėtinga atranka? Kokios jos procedūros?
– Atranką organizavo JAV ambasada kartu su Lietuvos karo akademija. Ji truko apie devynis mėnesius. Reikėjo išlaikyti profesinio tinkamumo, anglų kalbos ir matematikos, įvairius fizinės parengties testus. Teko bendrauti su JAV ambasados atstovais, savo pasiryžimą mokytis įrodinėti motyvaciniame pokalbyje.
Įveikus nelengvą atrankos kartelę, atsirado galimybė ketverius metus karybos mokytis JAV. Sėkmingai aukštąsias karo mokyklas Amerikoje baigusiems studentams suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir pirmasis karininko (leitenanto) laipsnis, karininkai skiriami tarnauti Lietuvos kariuomenės padaliniuose.
Kaip ir kitus kadetus, mane riboja labai griežtas kontraktas. Esu sudaręs sutartį, jog po studijų JAV prisidėsiu prie savo krašto gynybos, atliksiu pareigą Lietuvai ir penkerius metus tarnausiu greičiausiai Zoknių karinių oro pajėgų aviacijos bazėje. Sulaužius sutartį, grėstų griežtos piniginės sankcijos ir didžiulė negarbė tiek man, tiek mano šeimai. Viliuosi, kad įgyvendinsiu užsibrėžtus tikslus.
– Kaip sekasi pritapti naujoje aplinkoje? Gal jau teko pilotuoti lėktuvą?
– Pilotuoti dar neteko. Tam reikia gerokai daugiau laiko. Karo piloto paruošimas – labai daug atsakomybės, gero pasirengimo ir ištvermės reikalaujantis mokslas. Karo technika brangi, tačiau dar daugiau investicijų reikia gerų pilotų mokymui.
Yra griežta tvarka, gyvename kareivinėse, kambaryje dviese. Visiškai neturime jokio privatumo: svečiai yra matomi, nevalia uždaryti kambario durų, jei ateina lankytojų. Su naujos šalies aplinka nesu iki galo susipažinęs. Kažkur išeiti, pakeliauti neretai pritrūksta laiko. Sportuoju, prisitaikiau prie kariškos rutinos, stengiuosi įveikti visus fizinius iššūkius. Esame atsakingi už labai daug dalykų, griežtas režimas padeda tapti disciplinuotu žmogumi. Daug mokomės lyderystės meno. Suprantu, kad žinios, ištvermės ugdymas, fiziniai pratimai padės man sustiprėti, įgyti įgūdžių tam, kad baigęs galėčiau vesti kitus, rodyti pavyzdį.
Prisipažinsiu – pirmieji studijų metai buvo patys sunkiausi, vyresnieji kariūnai ne iškart priėmė į savo gretas. Naujokams tekdavo atlikti, mano galva, gana keistų užduočių: vos paklausus vardyti lėktuvų modelius ar greičius, žinoti dienotvarkę ar net valgyklos valgiaraštį.
Tačiau svarbiausia visuomet elgtis pagarbiai, išlaikyti profesinius santykius. Ir į mane žemesnio rango kariūnai ir kariai visuomet kreipiasi tik „sir“. Įdomiausia tai, kad karinių oro pajėgų mokymo bazė įrengta visiškai netikusioje skraidyti vietoje, Kolorado Springse, šalia Uolinių kalnų. Čia stūgauja tikrai stiprūs vėjai, kurie nuo pakilimo tako gali nupūsti lėktuvą.
– Kaip vertini privalomosios karinės tarnybos būtinumą Lietuvoje?
– Ji reikalinga. Kiekvienas save gerbiantis vyras turi norėti, gebėti ir galėti apginti savo kraštą. Suprantu, kad besimokantys ar užsienyje esantys jaunuoliai vengia karinės tarnybos. Mano nuomone, gal nereikėtų žmogaus išbraukti iš socialinio gyvenimo kone metams, gal jam užtektų kelių savaičių įtemptų pratybų dalinyje. Per periodinius mokymus galėtų suteikti tam tikrų žinių ir įgūdžių. Išėjus vieną kursą lauktų kitas.
– Minėjai, kad domėjaisi sportu ir būdamas Plungėje.
– Fiziniai krūviai ir ištvermės išbandymai – ne problema. Dar būdamas moksleivis lankiau dziudo treniruotes pas trenerius Antaną Kastecką ir Kęstutį Šermukšnį. Domėjausi imtynėmis, savigyna. Dabar esu „UASFA Boxing“ rinktinės narys, treniruojuosi pas trenerį „Coach“ Weichersą. Dalyvauju bokso turnyruose. Praėjusiais metais užėmiau trečiąją vietą Amerikos studentų lygoje. Niekada nepamiršiu, kai su bokso rinktine keliavau kariniu transportu, specialiu lėktuvu, tai buvo nuostabu.
Kremtant karybos mokslus teko stebėti pratybas, kai karininkai bandė skrydžio metu pripildyti kito lėktuvo degalų baką. Tai buvo tikrai įspūdinga. Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų akademija – mokykla, kurioje iš tikro gali prisiliesti prie naujausių amerikietiškų naikintuvų, lėktuvo ir sraigtasparnio hibrido – „Military Aircraft Ospray“. Man pačiam įspūdingiausias karinis lėktuvas AC-135 su dviem pabūklais. Vyresnieji pilotai padovanojo 105 mm gilzę kaip suvenyrą. Kiekvienų mokslo metų pradžia ir pabaiga vainikuojama paradine V formos rikiuote, kurioje žygiuojame apsirengę puošniausiomis savo uniformomis.
– O kaip asmeninis gyvenimas, merginos?
– Gyvenu kariniu režimu, kambaryje du žmonės, laisvalaikio beveik nėra. Tam, kad pasiektum užsibrėžtų tikslų, reikia ką nors aukoti. Pastebėjau, kad dauguma Lietuvos žmonių yra linkę pasirinkti lengvesnį kelią, išvyksta dirbti ten, kur lengviau pragyventi. Pilietiškumo mums tikrai trūksta. Gal meilės valstybei nėra dėl politinių niuansų?.. Neretam sunku puoselėti tautiškumą. Bet jei ne mes mylėsim savo šalį, tai kas?..
– Ko palinkėtum Lietuvos jaunimui?
– Pirmiausia – nepasiduoti neigiamai įtakai ir siekti užsibrėžtų tikslų. Dar norėčiau palinkėti nebijoti plėsti akiračio, būti plačių pažiūrų. Pasaulis yra didelis ir įdomus, jis nesibaigia ties Plunge. Jį gali pamatyti kiekvienas, reikia tik didžiulio noro. Išnaudokite visas galimybes pažinti, keliauti. O pasisėmę patirties – sugrįžkite į Lietuvą.
