Ko gero, kiekvienam yra tekę kovoti su įkyriai galvoje skambančia melodija ar dainos žodžiais, kurie, rodos, pasitraukia, bet už kelių minučių grįžta. Iš pradžių lyg ir nieko, tačiau ilgainiui pradeda erzinti.
Prieš porą savaičių visagaliame internete teko matyti vaizdelį, kuris smarkiai sukrėtė – iki šios dienos negaliu pamiršti. Nors viskas vyko ne čia, ne Lietuvoje, vis tiek pagalvoji, jog ir pas mus iki tokių nelaimių vos viena akimirka. Apie ką kalbu? Apie mažą berniuką, kuris prekybos centre nusprendė pasivažinėti eskalatoriaus turėklais. Kuo tai baigėsi? Manau, spėlioti nereikia – tragedija: vaikas nukrito iš didelio aukščio ir žuvo. Patikėkit, pirmiausia pykau ant savęs, kodėl žiūrėjau, paskui ant mamos, nesaugojusios vaikelio, galų gale ant savo vaikų, kurie taip pat kartais mėgsta dingti iš akiračio. Iki šiol prisiminus kūnas nueina pagaugais, tad galvoje apsigyvenusį įkyrų vaizdelį mielai ištrinčiau iš atminties.
Bet nelaimių ir sukrečiančių, nerimo ir baimės mygtuką įjungiančių įvykių pakanka ir čia pat. Pagrobė, mušė, prievartavo, bandė nuskandinti paauglį. Viskas – Lietuvoje. Kur ritasi pasaulis… Mažą vaiką sąmoningai saugai nuo pavojų, bet visai nepagalvoji, jog saugoti reikia ir 14 ar 15 metų paauglius. Žinoma, saugai, bet ne nuo to: žiūri, kad nevartotų alkoholio, kvaišalų, laiku grįžtų namo, ir visai nesusimąstai, kad ir išėjusiam į parduotuvę duonos gresia rimtas pavojus. Seneliai, ko gero, sakytų, kad visa ta bjaurastis pas mus atkeliavo tada, kai laisvai pradėjome važinėti į visas pasaulio šalis. Bet… įkyrioji mintis galvoje zvimbia, jog tą nusikaltimą padarė ne svetimšalis, o tos pačios Lietuvos Respublikos pilietis. Gal net pats turintis vaikų. Štai tau ir demokratija.
Dar poilsio smegenims neduoda ir tas paslaptingasis, niekaip neišgvildenamas naujasis Darbo kodeksas. Sako, jog jį priėmus bus geriau visiems. Kažkodėl mano smegenų ląstelės tokiam teiginiui priešinasi. Gal ir nepagrįstai, bet manau, jog kiekvieną įstatymą, geras jis ar blogas, reikia mokėti skaityti ne tik paraidžiui, bet ir įžvelgti, kas parašyta smulkiuoju šriftu.
Tos įkyrios mintys gadina visą reikalą, juk galėčiau džiaugtis artėjančiomis atostogomis. Tačiau artėja ne tik jos – mokslo metų pradžia. Ar jau pirkti mokyklinius reikmenis, aprangą? Pasakykit man, kada tos kainos užsiaugino dantis ir taip ėmė „kandžiotis“, kad net į parduotuvę nesinori eiti. Dar durų nepravėrus širdyje kirba – kad tik užtekčiau pinigų.
Sako, visų ligų priežastis – stresas. Pasufleruokit gerą dainą, kad nestresuočiau ir galvoje apsigyventų įkyri melodija, o ne bjaurios mintys. Juk man atostogos.
