Ketvirtadienį Plungės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius, jo pavaduotoja Danguolė Luotienė ir būrelis gydytojų sutiko garbingą svečią – iš Londono atvykusį lietuvių kilmės gydytoją ginekologą profesorių Jurgį Gediminą Grudzinską. Gydymo įstaigą apžiūrėti panorusį garsų mediką atlydėjo giminaičiai – plungiškiai Rita ir Eugenijus Barniškiai.
Kaip pasakojo prof. J. G. Grudzinskas, į Plungę jis atvažiuoja jau ketverius metus. Prieš tiek laiko susipažino su čia gyvenančiais giminaičiais Barniškiais ir pradėjo juos lankyti. „Kaskart pravažiuodavau pro Plungės ligoninę ir visada būdavo smalsu pamatyti, kokia ji, susipažinti su medikais. Šįkart nusprendžiau jus aplankyti“, – ligoninės direktoriui A. Martusevičiui ir gydytojams sakė svečias.
Lietuviškai kalbantis profesorius juokavo, kad esąs pradėtas Kaune, 1940 metais gimęs Vokietijoje, o augęs Australijoje, į kurią jo tėvai emigravo 1949 metais. Sulaukęs aštuoniolikos, buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnauti teko Vietname, kuriame tuo metu vyko itin baisus karas. Jame J. G. Grudzinskas dalyvavo ne tik kaip šauktinis kareivis, bet ir vėliau – jau būdamas mediku, kaip savanoris. 1971 metais Gediminas išgarsėjo, apie jį rašė pasaulio spauda. Istorija tokia: Vietname, fronto linijoje, pradėjo gimdyti viena vietnamietė. Ji buvo paimta į sraigtasparnį, jame gimdė, o gimdymą priėmė J. G. Grudzinskas. „Tada apie Gediminą rašė ir Lietuvos spauda. Nors turėjome informacijos, kad Australijoje gyvena giminaitis Gediminas, bet tik perskaitę straipsnį ir pamatę nuotraukas sužinojome, kuo jis užsiima“, – pasakojo R. Barniškienė.
Medicinos mokslus J. G. Grudzinskas baigė Australijoje, Sidnėjuje, tačiau norėjo tobulėti, todėl trejiems metams buvo išvykęs į Jungtinės Karalystės sostinę Londoną. Vėliau grįžo į Sidnėjų, bet galų gale nusprendęs, kad kur kas didesnės galimybės jo laukia Londone, 1983 metais į jį išvyko visam laikui. Nuo tada su australe žmona ir trimis vaikais ten ir gyveno, dirbo. Jungtinės Karalystės sostinėje lietuvių kilmės gydytojas ginekologas apsigynė mokslinį laipsnį – tapo profesoriumi. Dirbo Londono karališkojoje ligoninėje, vėliau – Šv. Baltramiejaus ligoninėje, o pastarąjį dešimtmetį verčiasi privačia praktika ir yra Kembridžo universiteto žurnalo apie mediciną redaktorius. Jo specializacija – nevaisingumo gydymas ir dirbtinis apvaisinimas.
Į savo tėvų, senelių ir prosenelių žemę Lietuvą profesorius pirmąkart sugrįžo 1992 metais. Čia jis atvyko ne tik susipažinti su gimine, bet ir buvo vienas iš nevaisingumo gydymo, dirbtinio apvaisinimo pradininkų mūsų šalyje. Kurį laiką Lietuvoje netgi dirbo.
Pono Gedimino šaknys – Plungės rajone, Gintališkėje. Apie 1850 metus ir vėliau J. G. Grudzinsko prosenelis Kajetonas Grudzinskas valdė Gintališkės dvarą. Vienas iš šešių jo vaikų – Vladas, turėjęs nuosavą vaistinę Kretingoje, buvo profesoriaus senelis. Pastarojo sūnus Jonas – J. G. Grudzinsko tėvas, kuris buvo baigęs inžinerijos mokslus ir vedęs kaunietę dantų gydytoją, pono Gedimino mamą. Prieš kelerius metus J. G. Grudzinskas Gintališkėje atsiėmė protėviams priklausiusią žemę ir joje pasodino 6 000 ąžuoliukų. Ponas Gediminas jau turi žemaičio pasą, o šiuo metu tvarkomi dokumentai, kad būtų suteiktas bajoro titulas.
Plungiškiai medikai svečio klausė, kaip Jungtinėje Karalystėje bendradarbiauja valstybinės ir privačios gydymo įstaigos, koks paslaugų finansavimo mechanizmas, kokios galimybės pacientui patekti pas norimą gydytoją, ar dažnai gaunami ir kokia tvarka nagrinėjami ligonių skundai dėl gydymo kokybės ir panašiai.
Pasak profesoriaus, privačiame sektoriuje, kur pacientas pats moka už paslaugas, patekti pas gydytoją nėra problemų, o valstybiniame ne taip paprasta. Užsirašyti pas gydytoją reikia iš anksto, pakliūsi tik po kelių dienų ar savaitės, o nuvykęs į ligoninės priėmimo skyrių apžiūros gali laukti net 8–9 valandas. Ir skundų esama: vienas skundžiasi, kad gydytojas ilgai neatsakė į elektroninį laišką, kitas – kad gydytojas nesusikoncentruoja į paciento problemas, nes namuose konfliktuoja su žmona, ir t. t. Tokie skundai kartais nagrinėjami pačioje gydymo įstaigoje, o kartais keliauja ir į prokuratūrą. Pastarieji kainuoja daug laiko, nervų ir pinigų – ir ligoninės administracijai, ir gydytojui. Patardamas, kaip elgtis kilus nesutarimams su pacientu, profesorius sakė: „Su žmogumi reikia kalbėtis. Daug ir labai mandagiai, nors, žinoma, būna situacijų, kai ir tai nepadeda.“
Pasakodamas apie nevaisingumo gydymą, J. G. Grudzinskas užsiminė, jog Jungtinėje Karalystėje, privačiose klinikose, už tokio pobūdžio paslaugas moka pats pacientas, valstybinėse dalį sumos kompensuoja valstybė. Jų šalyje esą apie 4 procentus žmonių, gimusių po dirbtinio apvaisinimo.
Apžiūrėjęs Plungės ligoninę, svečias pasidžiaugė, kad ji sutvarkyta, turi modernios aparatūros, dirba kvalifikuoti specialistai, paslaugos teikiamos visą parą. Tik stebėjosi, kad tarp medikų – mažai vyrų, kone visas personalas – moterys. „Ar turite bent vieną vyrą slaugytoją?“ – klausė jis. Išgirdęs neigiamą atsakymą stebėjosi, kodėl vaikinai Lietuvoje nesirenka šios profesijos, nes užsienyje gana daug vyrukų dirba šį darbą.
