Tradicinius lietuviškus patiekalus pamažu keičia parduotuvėse įsigyjami įvairūs masinės gamybos produktai. Nedaugelis gyventojų besugeba savo namuose suslėgti sūrį, o ką jau kalbėti apie duonelės kepimą. Ar Jūsų vaikai žino, kaip ji atkeliauja ant šeimos stalo? Tačiau vatušiškės Elenos Pakalniškytės-Jurkuvienės namuose kvepia jos pačios krosnyje iškepta duona. Tie, kurie ragavo, giria moters darytus sūrius.
„Esu kaimo vaikas. Iš lietuviško kaimo kilę mano tėvai, seneliai. Jie man perdavė savo šeimos tradicijas, maisto gaminimo paslaptis. Mūsų šeima mėgsta skaniai pavalgyti. Na, o dėl žemaitiško būdo nuomonė išsakoma be užuolankų, sakoma taip, kaip yra. Tad tenka pasistengti, kad tai, ką pagaminu, sulauktų kuo mažiau kritikos. Laimei, turiu šiokį tokį meninį išsilavinimą – juk svarbu, kad maistas būtų patiektas gražiai“, – kalbėjo moteris.
E. Pakalniškytė-Jurkuvienė gyvena Vatušių kaime (Rietavo seniūnija), tačiau kilimo esanti iš Žadvainų. Šiuo metu visą laiką skiria vaikelio auginimui.
„Baigiau Šiaulių universitete dailės ir technologijų studijas, bet pagal specialybę nedirbu – dabar auginu vaikutį. Sėdėdama namie pradėjau daryti tai, kas man „prie dūšios“. Kaip ir minėjau, viską, ką gaminu, išmokau iš vyresnių šeimos moterų. Dar ir dabar atsimenu močiutės iš tėvo pusės keptos duonos skonį. Skanius sūrius daro mama, močiutė iš mamos pusės kaime buvo pripažinta virėja, daug ko išmokau iš anytos. Vertinu senąsias kaimo tradicijas. Stengiuosi išklausyti, nepraleisti pro ausis to, ką kalba senesni žmonės“, – atviravo vatušiškė.
Tačiau svečius Elena labai nustebina pagal savo receptus marinuotais sūriais ar varške.
„Rietave veikia šioks toks turgelis. Pastebėjau, kad sūrių ten gana daug, pagrindiniai pirkėjai – pagyvenę žmonės. Bandau daryti produktus, kuriais sudominčiau jaunus žmones. Taip atsirado marinuota varškė, marinuotas sūris. Pirmą kartą marinuotos varškės paragavau, kai gavau lauktuvių iš užsienio, buvo labai skanu. Mama parūpino varškės, bandžiau įvairius receptus. Sesuo ir vyras buvo pirmi drąsiausieji degustatoriai, kurie ragavo, kritikavo, kol galų gale visiems patiko. Marinuoti sūrį pabandžiau, nes buvo laikas, kai jo nebesuvalgydavome, o išmesti nesinorėjo. Pradėjau naršyti po senus žurnalus, internetą. Radau tai, kas man pasirodė gražu, skanu, neįprasta“, – pasakojo išradinga šeimininkė.
„Anksčiau laukdavau, kol sūriais ir varške aprūpins mama, o dabar viską pasigaminu pati. Vyras ir uošvis ūkininkauja, pieno namuose netrūksta, – toliau kalbėjo E. Pakalniškytė-Jurkuvienė. – Kadangi gyvename kaime, dirbame fizinį darbą, vyras yra medžiotojas, vakarienės stalas neapsieina be mėsos, bulvių, sriubos. Vasarą į racioną įterpiu daugiau šviežių daržovių, vaisių. Šiaip jokių sveikos mitybos taisyklių
nesilaikome. Rytą nusprendžiame, ką norėtume valgyti vakare, nes būtent tada susirenka visa šeima, ir tai yra pagrindinis mūsų dienos valgis. Mano darbas – pasirūpinti, kad niekas neliktų alkanas. Mėgstamiausio patiekalo nėra. Mūsų šeima didelė – šeši žmonės. Per šeimos šventes gaminu tai, ką labiausiai mėgsta tos šventės kaltininkas, o jei kalbėsime apie kalendorines šventes, tai visada ant stalo būna šviežiai keptos duonos. Auginu keturis vaikus ir padedu, kai reikia, prie ūkio darbų vyrui. Laiko virtuvėje praleidžiu pagal aplinkybes. Kartais tiesiog ką nors pagaminu, kad šeima būtų pamaitinta, o kartais kyla noras ką nors išbandyti naujo, neįprasto.“
Vatušiškė prasitarė, kad jos valgiai sulaukė pasisekimo ir Švedijoje: „Šią vasarą mano gaminius Rietavo moterų užimtumo centro lankytojos, vadovaujamos Laimos Dockevičienės, vežėsi į Švediją – Baltijos jūros festivalį Karlshamne.“ Moteris džiaugėsi, kad savo rankomis ruoštu maistu gali nustebinti ne tik rietaviškius, bet ir tolimesnių kraštų atstovus.
Linos Berneckienės nuotr.
Puikūs, skanūs, produktai, jos kepama duona fantastiška, nereikia pyrago.
Rekomenduoju paragauti.