Tradicinių mugių savitumo išsaugojimo ir plėtros rekomendacijų darbo grupė Seimui pateiktose išvadose nurodo, kad Žemaitijoje Šv. Roko atlaidai yra šio regiono, vieno iš penkių Lietuvoje, savitumo ženklas.
Kodėl išskirti Šv. Roko atlaidai? Darbo grupės nuomone, šie atlaidai Žemaitijoje gyvuoja per 70 metų, tradicija gyva ir dabar, atspindi regiono tradicijas ir tebėra išlaikę sakralumą.
Praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 16 d., Ylakių kapinėse (Skuodo r.) ir vyko tradiciniai Šv. Roko atlaidai. Nors šios dienos kalendoriuje skelbiama, kad tai – pjūties pabaiga, laukai dar geltonavo svyrančiomis pribrendusių javų varpomis. Ūkininkų laukuose kombainai ūžė ir savaitgalį.
Atvykus į kapines ne visi berado vietos kur arčiau pasistatyti savo transportą, suko lauko keliu ir abipus jo keliomis eilėmis statė savo vežėčias.
Ylakiškiai naujai grįstu šaligatviu traukė būreliais pėsčiomis. Tvarką prižiūrėjo policija. Šalia kapinių pardavinėjo gėles, jų kompozicijas, žvakes, buvo ir per amžius įprastų cukrinių saldumynų, žaislų, veikė loterija, iš kavos aparato varvėjo kava, kurios pirko ir per karščius. Pora žmogelių eidami piktu minėjo alaus pardavėjus – neregėta 4 eurai už bokalą…
Vidurdienį kapinių koplyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už visus čia ramybę radusius.
Kapinės – priminė gėlių jūrą. Vos vienas kitas kapas užmirštas, visi kiti mirgėjo apsodintų ar pamerktų gėlių žiedais…
Panašių atlaidų kapinėse nemačiusiems minios žmonių, gėlių žiedų jūra kelia nuostabą. Kita vertus, labai prasminga giminėms, jaunystės laikų pažįstamiems susitikti čia, kur ilsisi artimieji, kaimynai, draugai. Beveik visos pavardės ant paminklinių lentų girdėtos, kai kurios ir pažįstamos. Ar ne puiki proga pasikalbėti apie išėjusius į Amžinybę ir čia pat tarstelti žodelį kitą seniai matytam gentainiui, kaimynui, kraštiečiui!
Tame krašte gimusi ir užaugusi garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad nuo jos atmenamų laikų į Šv. Roko atlaidus žmonės skubėdavo kas pėsčiomis, kas arkliais kinkytais vežimais. Iškinkydavę arklius, pririšdavę juos prie vežimaičių, padėdavo pašaro į gardžias ir traukdavę į atlaidus, prie artimųjų kapų, į koplyčią. Po pamaldų aplinkines pievas nusėsdavę būreliais: jeigu giminė didesnė, būrys susėda ant kelių atsivežtų patiesalų, susideda atsivežtą valgį, užkandžiauja, kalbasi iki pat vėlyvų pavakarių.
Bene kasmet į Šv. Roko atlaidus vykstantis šilutiškis šįkart stebėjosi nesutikęs giminaičių. Amžinąjį poilsį Gedrimų kalvelėje radusių gentainių su metais vis daugėja, o giminaičių į atlaidus susirenka vis mažiau. Dalis jų dirba, o kai kurie jau ir gyvena užu mūsų valstybės sienų. Lietuvoje likusiems jaunesniems, ko gero, svarbiau darbas, nes verkiant reikia prasimanyti eurų, kitam gal svarbiau atostogos prie jūros gimtinėje ar užsienyje…
