Praėjusį penktadienį beveik 500 Klaipėdos kunigaikščio Butigeidžio bataliono dragūnų karių prisiekė tarnauti Lietuvai. Jų iškilmingą rikiuotę Klaipėdos universiteto aikštėje, šildant nekaitriai ir maloniai rudeninei saulei, su pasididžiavimu stebėjo artimieji, draugai, kariuomenės vadai, LR vyriausybės atstovai. Daugeliui jaudulys per kūną perbėgo ir širdis suvirpėjo, kai jų sūnūs ar dukros – Baltijos krantų vaikai – sušuko: „Nugalėsim arba žūsim!“
Džiugu akcentuoti, kad nuogąstavimai, jog Lietuvos jaunimas vangiai reaguos į atnaujintą privalomąją karo tarnybą, neišsipildė. Priešingai – faktiškai visas 3 000 karių šaukimo kontingentas užpildytas savanorių! Tai išties įspūdinga bei daug ką sako apie jaunąją lietuvių kartą, kuri supranta pareigą būti pasiruošusi ir mokėti ginti Tėvynę. Po iškilmingos rikiuotės bendraudamas su sūnumi Raimundu ir jo kuopos draugais bei karininkais, žavėjausi jų motyvacija, misijos suvokimu, drausmės bei disciplinos svarbos supratimu. Šauktiniai įgis karinių įgūdžių ir juos tobulins devynis tarnybos mėnesius. Negirdėjau skundų, kad kam kojas kareiviški batai nutrynė ar fiziniai pratimai per sunkūs, o maistas per prastas. Prisimindamas, kaip man 1983–1985 metais teko tarnauti armijoje, su malonumu atkreipiau dėmesį į skirtumus, kuriuos neišvengiamai pastebi, tik apsilankęs kariniame dalinyje. Visų pirma, tai paprasti buitiniai dalykai. Gražiai ir tvarkingai įrengti miegamieji, kur kiekvienas karys turi savo kompaktišką spintelę daiktams susidėti, patogią lovą, o asmeniniams drabužiams skalbti yra skalbimo mašinos. Ramovėje ir specialiai įrengtuose poilsio kambariuose galima arbatos, kavos, šokolado iš specialių aparatų nusipirkti ar, TV įsijungus, krepšinio varžybas vakare pažiūrėti ir už Lietuvos komandą sirgti. Visur švaru, kuklu ir patogu. Ne veltui, atkuriant Lietuvos nepriklausomą kariuomenę ir stojant į NATO, vienas svarbiausių keliamų uždavinių buvo gerinti kariams buitines sąlygas. Matyt, įvertindami modernių technologijų skvarbą ir patrauklumą, karių vadai neįvedė perteklinių draudimų nesinaudoti mobiliaisiais telefonais, apsiriboję tik nustatymu laiko, kada vakare po užsiėmimų galima parašyti ar paskambinti artimiesiems.
Antra, malonu stebėti, kad karių bendravimas yra pagarbus, ir jokių „diedovščinos“ apraiškų nė iš tolo nematyti. Karininkai, kaip ir turi būti, yra griežti, bet teisingi. Visa tai daugeliui karių skiepija drausmę ir discipliną, svarbią bet kurioje profesijoje, ypač kariuomenėje. Tik mėnesiui praėjus, jau matyti komandinės veiklos, paramos vienas kitam supratimas, kad nuo vieno elgesio priklauso viso būrio bei kuopos sėkmė, o karo atveju – ir gyvybė. „Vienas už visus, ir visi už vieną“ – tokia„Trijų muškietininkų“ dvasia skiepijama Lietuvos kariuomenėje.
Nors atnaujinta privalomoji tarnyba tik prasidėjo, kariuomenės vadai jau rūpinasi, kaip išlaikyti pozityvią dinamiką, puoselėjant pasitikėjimą ir pasididžiavimą Lietuvos kariais. Taip, daug kas priklausys nuo to, ko jie išmoks per tuos devynis mėnesius, ir kokią patirtį, grįžę iš karinės tarnybos,perduos draugams, bendradarbiams, bendramoksliams, tėvams bei artimiesiems. Nors ir kiekvienas iš mūsų – artimas ar tolimas pagal giminystę kariui žmogus – gali prisidėti prie tarnybos Tėvynei pareigos puoselėjimo bei aukštinimo geru žodžiu, pagarba irpaskatinimu asmeniui, dėvinčiam karinę aprangą bei pasiruošusiam ginti mūsų Lietuvą ir NATO sąjungininkus.