Rugsėjo 18-ąją Plungėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo minima Europos paveldo diena. Plungiškiai kasmet šią dieną mini vis kitoje vietoje. Šiais metais pasirinkti Alsėdžiai.
„Kiekvieną rudenį susirenkame prisiliesti prie paveldo“, – susirinkusiesiems sakė Plungės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė Vitalina Šidlauskienė. Šiemet Europos paveldo dienos atidarymas vyko kaimyninėje – Telšių rajono savivaldybės – teritorijoje, Brėvikių dvarelyje, visai netoli Alsėdžių. Ši vieta, anot V. Šidlauskienės, pasirinkta neatsitiktinai, nes čia – 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus tėviškė.
Po iškilmingo Lietuvos, Plungės ir Europos Sąjungos vėliavų pakėlimo žodį tarė dabartinis Brėvikių dvarelio savininkas Gediminas Čilinas. Pasak jo, dvarelis pirmą kartą paminėtas 1592 metais, kai Šarnelės dvaro šeimininkas savo būsimai žmonai užrašė Brėvikių apylinkes. G. Čilinui nuosavybės teise priklauso ne tik gyvenamasis namas, statytas 1790-aisiais. Vienoje dvaro (gyvenamojo namo) dalyje su šeima įsikūręs kalbėjusysis, o kitoje kada nors bus muziejus. Išlikęs ir svirnas. Pagal medienos tyrimus galima spėti, jog jis statytas 1728-aisiais.
Pavaikščioję po pastatus, renginio dalyviai išskubėjo aplankyti S. Narutavičiaus kapo Alsėdžių kapinėse ir į Šonių kaimą, kur gimė kitas Nepriklausomybės Akto signataras – Jonas Smilgevičius.
Pagerbę signatarus, mokiniai, pedagogai grįžo į Alsėdžių gimnaziją pasiklausyti ilgamečio mokyklos direktoriaus, istorijos mokytojo Valiaus Balandžio pasakojimo apie šiuos žymius žmones.
Kaip sakė pedagogas, S. Narutavičius ir J. Smilgevičius paliko gilų pėdsaką, yra gyvas istorijos paveldas Alsėdžiuose.
Narutavičiai priklausė senai žemaičių bajorų giminei – Noručiams, kurie 1413-aisiais, Horodlės aktų metu, gavę herbą pavardę pakeitė į Narutowicz. Dėl signataro tikslios gimimo datos, mokytojo teigimu, yra dvi versijos: pirmoji, kad S. Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Brėvikiuose, kita – kad tų metų rugpjūčio 22 d. Telšiuose. Remiantis rastais dokumentais manoma, jog pastaroji versija – teisingesnė.
S. Narutavičius žinomas kaip puikus politikos veikėjas. Jis tvirtai tikėjo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma „etnografinėse ribose“, tad nesutikdamas su tuo, kad mūsų valstybė būtų paskelbta konstitucine monarchija, netgi pasitraukė iš Lietuvos Tarybos veiklos. Grįžęs į Žemaitiją domėjosi žemės ūkiu, ragino žmones plėtoti pienininkystę.
S. Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė buvo pirmoji Lietuvos moteris, įgijusi pedagoginį išsilavinimą užsienyje, turėjo psichologo, filosofo laipsnį.
Užaugino Narutavičiai keturis vaikus. Mirus signatarui (1932 m.), visi jie jau buvo suaugę: Zofija – pedagogė, Jonas – pedagogas, psichologas; Elena – biologė; Kazimieras dirbo tekstilės pramonės tyrinėjimų srityje. Kaip pasakojo V. Balandis, tik viena Elena gyveno kartu su tėvais Brėvikiuose, kiti vaikai savo gyvenimą kūrė Lenkijoje. 1945 metais pas dukrą į Lenkiją pasitraukė ir S. Narutavičiaus žmona.
Signataras J. Smilgevičius gimė Šonių kaime 1870 metais. Tačiau ilgai Alsėdžių apylinkėse neužsibuvo, mokėsi Mintaujoje, Liepojoje, Karaliaučiuje, Berlyne. Pasirinko ekonomikos mokslus, spaudos draudimo metais rašė lietuviškai spaudai. J. Smilgevičius turėjo didelę šeimą, bet vaikai Lietuvoje neliko: dukros emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, o sūnus įsikūrė Kanadoje. Pats signataras palaidotas Užventyje.
Šonių kaime pastatytas signatarų atminimo stulpas.
Europos paveldo dienos minėjimas nesibaigė tik istorijos faktais – skambėjo literatūrinis-muzikinis sveikinimas, žiūrėti dokumentiniai filmai, vyko vakaronė.
