Niekas iš dabartinių keturiasdešimtmečių ir vyresnių Lietuvos gyventojų Nepriklausomybės aušroje nė neįsivaizdavo, kad prabėgus ketvirčiui amžiaus reikės spręsti bemaž tokias pat problemas, kokiomis sirgo brežnevinė epocha.
Kalbu apie biurokratijos absurdą, apie į valdžią patekusių žmonių supintus savų ir svetimų korupcinius ryšius, kalbu apie vogimą iš bendros kišenės.
Kodėl taip nutiko?
Priežasčių yra tikrai nemažai. Pagrindinė – mūsų visų naivumas ir, atleiskite už žodį, – kvailokas patiklumas. Manėme, kad žmogaus prigimtis pasitaisė, nebūtina sekti ir prižiūrėti tuos, kurie ateina skirstyti ir prižiūrėti visuotinio gėrio. Į rinkimus pradėjome eiti tik pagal nuotaiką. Pasidomėti, koks politikas tik peza, o koks – yra rimtas ir patikimas žmogus, laikėme sunkia našta.
Štai jums ir rezultatas: susiformavo politikų kasta, kuri mano išmananti reikalus ir neišmanėliams (mums) paslaugą savo buvimu valdžioje daranti.
Antra priežastis: dominuojant tokiems skystiems ir, sakyčiau, – kenkėjiškiems politiniams klanams, šalis negali sukurti ir įgyvendinti ambicingų planų. Patys pagalvokite: tikrai būtini ir reikalingi epochiniai pasiekimai – įstojimas į ES ir NATO buvo ne tik mūsų noro, bet ir didelių pasaulyje vykstančių geopolitinių pokyčių pasekmė.
O dabar? Kokį didelį siekį, mieli skaitytojai, girdėjome iš didelių politikų ir partijų? Stop krizei? Po kruopelę didinamas atlyginimas?
Bet tai nėra jokie dideli siekiai. Tai, drąsiai teigiu, – normali kasdienybė, kai reikia reaguoti į besikeičiančio pasaulio aktualijas.
Aš nesu politikas, bet apie didelius valstybės siekius vis tiek galvoju. Norėčiau, kad atgimtų tarpukario kūrybiškumo šišas, apėmęs Lietuvą ir sukūręs daug dalykų, ant kurių ir mes atkūrėme savo Nepriklausomybę.
Norėčiau, kad vieną kartą per tūkstantį metų baigiamos išmarinti ir išmirti baltų valstybės – Lietuva ir Latvija, pagaliau bent kultūrine prasme taptų vienu ir stipriu kūnu.
Dar norėčiau, kad pagaliau pavytume ir pralenktume Daniją. Juokiatės? Taip buvo. Tais pačiais tarpukario metais. Tam ir nereikia kažkokio stebuklo. Reikia atsigręžti į mūsų visuomenės viduriuką – vidurinį sluoksnį. Smulkus verslas, mokytojai, amatininkai, bibliotekininkai, inžinieriai ir taip toliau – visi jie yra mūsų valstybės potencija. Mūsų valstybės siekis turėtų būti per artimiausius penkerius metus pakloti neišardomus pamatus viduriniojo sluoksnio klestėjimui. Ir tada – mes sužydėsime. Garantuoju.