Kokios būna neišsenkančios temos, kuriomis galima kalbėti be galo, be krašto? Kai tereikia tik vienos kitos užuominos ir pokalbis liejasi laisvai? Tikrai ne apie ūkį ir bites. Juk niekada nepritrūksi kalbos, jei prabilsi apie pinigus ir politiką. Na, dėl socialinės nelygybės taip pat galima įsivelti į nemenkas diskusijas.
Sakoma, kad mintys kartais materializuojasi. Ko gero, ne aš viena esu ir pagalvojusi, ir garsiai pasakiusi: „Galėtų politikai mėnesį pagyventi už minimumą, tokiomis pat sąlygomis, kokiomis gyvena paprasti žmonės. Gal tada suprastų, kiek reikia gyvenimui, o ne išlikimui, tik egzistavimui.“ Su draugais diskutuodama apie tai, kokia nelygybė tarp turtuolių ir varguolių (dirbančių), skundžiausi, jog tiek prikurta įvairių realybės šou ir kodėl niekas nesugalvoja tokio, kuriame politikas pagyventų vargšo gyvenimą. Galima paploti – toks socialinės realybės šou jau atsirado. Gaila, kad kol kas jame išbandymus ar, tiksliau pasakius, iššūkius priima pramogų pasaulio žvaigždės ir žvaigždutės. O taip norėtųsi pamatyti, kaip koks seimūnas savaitę gyvena taip, kaip daugelis, kai iki kitos algos lieka daugiau nei savaitė, o piniginėje guli vargani 10 eurų. Už juos reikia pamaitinti kokias keturias burnas.
Kažkodėl man atrodo, kad tokių akimirkų nesulauksime. O gaila – juk tai proga iš tikro pamatyti, pajausti, kaip gyvena tie paprasti žmonės, kuriuos politikai taip nuoširdžiai lanko, prisimena ir pažadais maitina prieš rinkimus. Gal geriausia reklama jiems būtų dalyvauti tokiame realybės šou. Kaip ir sakiau anksčiau, mintys kartais materializuojasi.
Perskaičiusi paskutines naujienas iš Seimo, pasijaučiau lyg animaciniame filmuke „Pažadukas“. Ten skambėdavo tokia frazė: „Kur aš jį mačiau, nepamenu.“ Mano atveju reikėtų perfrazuoti: „Kur ir kada aš tai girdėjau?“ Ir priešingai nei animaciniame filmuke, puikiai prisimenu. Apie ką aš čia? Ogi apie progresinius mokesčius. Jus turbūt taip pat apėmė jausmas, kad kažkas jau apie tai buvo kalbėjęs maždaug prieš ketverius metus, o jei dar tiksliau – artėjant rinkimams.
Interneto portale „Delfi“ rašoma, jog Seimas svarsto galimybę įvesti progresinius mokesčius. Tiesa, tai dar nereiškia, jog taip ir bus. Neslėpsiu, renkantis politinę partiją, už kurią balsavau praėjusią kadenciją, vienas iš kriterijų buvo progresiniai mokesčiai. Masalą politikai užmetė, tada užkibau, kaip šį kartą? Dabar būsiu atsargesnė. Lygiuojamės į Europą, o štai progresinių mokesčių bijome kaip velniai kryžiaus. Suprantu, kodėl.
Ir vienas trumpas klausimas apie politiką. Kam reikia rinkti 141 parlamentarą, jei balsavime dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisų dalyvavo 42? Jei tik tiek būtų renkama, gal ir progresinių mokesčių nereikėtų, ir socialinės realybės šou.
gerai mastai