Svarbiausia – ne laimikis, o gamtoje praleistas laikas

Julius Pužauskas – jauniausias medžiotojų klubo „Miškininkas“ narys. Su juo susitikome artėjant Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienai. Nepaisant jauno amžiaus, vyras apie savo pomėgį, gamtoje patirtus įspūdžius pasakojo lyg senas miškų „vilkas“. Dvidešimt penkerių pelaitiškis jau yra pelnęs zuikių medžioklės karaliaus titulą, o jo laimikių sąraše – ne viena dešimtis šernų, stirnų ir bebrų.

Medžioklinį ginklą į rankas J. Pužauskas paėmė būdamas vos dvidešimties metų. Pirmas šūvis buvo netaiklus – gal naujokas per ilgai užsižiūrėjo į šernų bandą, gal lemiamu momentu ranka sudrebėjo… Nuo tada praėjo penkeri metai, tačiau įspūdžiai dar labai ryškūs. „Įlipau į bokštelį, laukiu žvėrių, žvalgausi, o gamta tokia nuostabi: stirnos būreliais vaikštinėja, kiškiai straksi, lapės pro šalį zuja, paukščiai lizduose kuičiasi. Net neįsivaizdavau, kad miške šitoks gyvenimas verda, kad jame tiek gausu gyvybės. Pamatęs link bokštelio artėjančią šešių šernų šeimyną visai nustėrau – iš taip arti tokio būrio laukinių žvėrių niekad nebuvau regėjęs. Šoviau ir prašoviau. Laimei, su pirmu netaikliu šūviu naujoko sėkmė nuo manęs nenusisuko. Pirmieji metai buvo itin geri – dažnai į namus su laimikiu grįždavau“, – prisiminė J. Pužauskas.
Į klubą „Miškininkas“ pelaitiškį atvedė giminaitis Stasys Štulpinas. Patyręs medžioklės „vilkas“, žinodamas, kad jaunuolį domina ginklai, pasiūlė išbandyti save būnant varovu. Matyt, gerai vaikinas atliko jam patikėtas pareigas, nes netrukus sulaukė klubo senbuvio Ridmanto Puškoriaus kvietimo tapti tikru medžiotoju. Dvidešimtmetis pasinaudojo pasitaikiusia galimybe ir įvykdęs visus reikalavimus gavo medžiotojo bilietą. Savo naujuoju pomėgiu netrukus užkrėtė ir vyresnįjį brolį Paulių.
J. Pužauskas nepamena, kokį miško gyvūną pakirto pirmąja taiklia kulka, tačiau dabar jo
laimikių sąrašas gana ilgas – nušauta ne viena dešimtis šernų, stirnų, bebrų, mangutų, lapių. Didžiausias trofėjus – 200 kilogramų šernas. Kaip jau minėjome, yra tapęs zuikių medžioklės karaliumi, kai pakviestas svainio, dalyvaudamas jo klube surengtose „zuikinėse“, taikliai patiesė ilgaausį. O štai elniai ir briedžiai tebelaksto girioje ir Juliaus svajonėse… Medžiotojas nebūtų tikras medžiotojas, jei netikėtų, jog kada nors tiesiai prieš jo ginklo taikiklį išnirs girių plačiaragis. Tiesa, sumedžioti didesnį kanopinį žvėrį ne taip jau paprasta – klubas „Miškininkas“ gavo licenciją nušauti tik vieną briedžio patelę ar jauniklį bei du elnius.
Jaunas medžiotojas turi tris šautuvus – du graižtvinius ir vieną lygiavamzdį. Vyras prisipažino svajojąs apie arsenalo atnaujinimą, mat giminaitis medžioklės veteranas – tas pats Stasys, kuris jį atsivedė į klubą – žadėjo vaikinui perleisti savo ginklą.
Medžioklė – brangus pomėgis. Į namus parnešama žvėriena išlaidų nepadengia, o kur dar iš šeimos atimti šeštadieniai ir sekmadieniai. Ar noriai išleidžia savo vyrą miškan, pasiteiravome aplinkui besisukinėjančios namų šeimininkės Kristinos. „Išleidžiu, nors ir pabosta vienai su vaikais namuose“, – šypsojosi jauna moteris. Sutuoktinis buvo atviresnis: „Kartais tenka „pakovoti“, kol išsiprašau, tik į bebrų medžioklę noriai išleidžia, mat pažadėjau kailinius.“
J. Pužauskas gimęs ir augęs Pelaičiuose. Statybininko profesiją turintis vyras savo rankomis suremontavo šeimos būstą, kad žmonai Kristinai ir sūneliams – dvejų metų Džiugui ir aštuonių mėnesių Gustui – jame gyventi būtų ir jauku, ir patogu. Tačiau pinigus šeimai uždirba ne statybose, o sukiodamas mašinos vairą. Šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, padeda žmonai auginti mažylius.
Kaime pramogų nedaug, tad medžioklė J. Pužauskui – puikus laisvalaikio leidimo būdas. „Nesuprantu žmonių, kurie valandų valandas sėdi prie kompiuterio. Laikas, praleistas gamtoje, – puikiausias vaistas nuo visų ligų. Anksčiau žmonės medžiojo, kad išgyventų, o dabar medžioklė – įdomi laisvalaikio forma, galimybė pabendrauti su bendraminčiais. Kiekvieno klubo nariai turi savo tradicijas: rengia sezono atidarymus, uždarymus, dalyvauja medžiotojų ir žvejų draugijų organizuojamuose renginiuose, draugauja su kitais medžiotojų būreliais, kviesdami juos pas save ar patys važiuodami į svečius. Labai graži tradicija – karališka medžioklė, kai būrin suvažiavę klubų vadovai aiškinasi, kas tas tikrasis medžioklės karalius. Praėjusiais metais renginys vyko mūsų klube“, – pasakojo J. Pužauskas.
Spalio viduryje pradedamas medžioklės su varovais sezonas. Klubo „Miškininkas“ nariai tuo mėgautis neskuba, nes didžiausias jų rūpestis – kuo greičiau užbaigti Lioliuose statomą medžiotojų namelį. Savaitgaliais vyrai sutartinai pluša statybose, o jas užbaigę darbo įrankius keis ginklais ir šūviais paskelbs medžioklės sezono atidarymą.