Beveik ant Plungės ir Skuodo rajono ribos įsikūręs gražus Paparčių kaimas. Jame kur ne kur tarp kalnelių ir miškelių išsimėčiusios senos sodybos. Vienoje iš jų jau geras dešimtmetis gyvena Eglė su savo septyniolikamečiu sūnumi. Ji gimė Vilniuje, tačiau, anot jos, žmogus turi gyventi ten, kur jam gera ir ramu.
Žvelgdama į dar jauną dailią moterį, kuri, pravėrusi senos trobos duris, stovėdama tarpduryje, maloniai šypsojosi, negalėjau atsistebėti, iš kur tokiose beveik negyvenamose vietose ir atsiranda tokios moterys? Supratusi, jog mes nustebę, Eglė sakė, jog į Paparčius atvažiavusi prieš dešimtį metų su dviem mažais vaikučiais ant rankų, pati ligota ir tuščiomis kišenėmis. Vieną sūnelį netrukus palaidojo. Tiesa, dar prieš tai įsigijo šią kuklią sodybėlę ir įsikūrė, atrodo, ilgam, jeigu ne visam laikui. Sodyba – sukiužusi tikra to žodžio prasme, aplink apaugusi žolynais ir krūmais. Jau iš pirmo žvilgsnio supranti, jog aplinka ir gyvenimo sąlygos šeimininkei visai nerūpi.
Vos žvilgtelėjusi į mane ir mano kolegą – jauną tvirtą vyrą – nusprendė, jog mūsų sveikata nekokia, tad reikėtų atsigerti lazdynų lapų arbatos, keisti gyvenimo būdą ir labiau pasirūpinti savo sveikata – juk du kartus žmogus į tą pačią upę neįbris. Tačiau reikia gydytis ne chemija, kurios pilnos vaistinės, bet viskuo, ką dievulis mums dovanoja. Ne, į savo namų vidų mūsų nekvietė, o vedė per žolynus, kurių aukštis siekė beveik juosmenį, vedė į savo Meilės kalną, kurio viršukalnėje galėtume ramiai pasikalbėti. Eglė tvirtino, jog ta vieta teikianti ramybę ir gerumą.
Jokio tako, tad bristi per brūzgynus, paskui per miškelį, kuriame taip pat nebuvo jokio tako, būtų buvę nelengva, jeigu ne tvirtas moters petys, kurį mielai pasiūlė, pastebėjusi mano menkas galimybes.
„Keista, – pagalvojau, – juk ne tiek daug mūsuose esama žmonių, kurie, gyvendami tokiomis sąlygomis, tiesiog kvepėte kvepėtų švara, kažkokiomis žolelėmis ir gal švelnumu“. Kai paliečia dailiomis rankomis, net lengviau ant širdies darosi. Per nugarą vingiuoja kasa, papuošta vienu kitu žilu plauku, kurie liudija, jog savęs puoselėjimu, kaip ir savo aplinka, moteris visai nesirūpina. Gražus geras veidas ir įtaigus, ramus balsas. Viskas liudijo apie įdomų ir gerokai uždarą moters vidinį pasaulį.
Visgi buvo įdomu sužinoti, iš kokių lėšų moteris su savo sūneliu gyvena? Apie tai kalbėti nepanoro. Truktelėjusi pečiais pasakė, kad sūnui šiek tiek gaunanti, be to, anot jos, juo daugiau turi, tuo sunkiau gyveni. Kas yra didžiausia vertybė? Argi turtas… Didžiausia vertybė išmokti besąlygiškos meilės ir laikytis visų Dievo įsakymų. Pamaitina ir aprengia gamta ir jos grožis. Žmogus, atėjęs į šį pasaulį, nepaliekamas be Dievo globos. Dievas žino, ko žmogui reikia.
„Iš to, ką matote, – moteris skėstelėjo rankomis, – ir gyvename“. Jos sodybai priklauso 5 ha žemės. Tiesa, ji apaugusi žolynais, tačiau karvutę išlaikyti, ko gero, padeda. Vieną kitą bulvę užsiaugina, daržovę. O parduotuvėje perka duoną, cukrų, druską. „Tai beveik ir viskas. O visa kita – čia“, – vėl parodo ranka.
Čia gyventi jai gera. Du kalnai, slėnis, upelis, šaltinis… Juk gyvendamas tarp žmonių žmogus pavargsta, o ypač tarp miesto mūrų ir asfalto. Ji pati pradėjo čia gyventi neturėdama nieko. Atsirado žmonių, kurie padėjo. Be abejo, ne be Dievo valios. Juk atvažiavo čia būdama ligonis. Pasveiko. Ne, neturi nei televizoriaus, nei radijo, neskaito spaudos, nesinaudoja jokia buitine technika. Iš kur gauna informaciją? Jos žodžiais, informacija pasiekia žmogų per širdį, o žmogus taip dažnai ją pamiršta. Bandėme sužinoti, ar turi kokią nors profesiją. Pasirodo, turi – siuvinėtojos. Grįžus į kiemą moteris išnešė iš kambario nepaprastai gražiai išsiuvinėtą ir apmegztą lininę staltiesę. Tai jau menininkės, o ne paprastos siuvinėtojos darbas. Savo darbų nepardavinėja, o kartais geriems žmonėms padovanoja. Mėgsta piešti, rašo poeziją. Netrukus turėtų pasirodyti knyga – ne vien jos, bet daugiau apie ją. Anksčiau rašydavo straipsnius į „Žaliąją Lietuvą“.
Pasidžiaugiame jos sugebėjimu gyventi taip, kaip širdis liepia. Ji nusišypso ir tarsteli: „Balti takeliai namo veda…“ Ar lanko ją žmonės? Žinoma, vieni ateina žolelių, kiti šiaip pasikalbėti, pasitarti. Kaip sužino, kur ją rasti? Vienas kitam pasako. Juk ir mes taip sužinojome.
Artėjo metas atsisveikinti. Bet taip nesinorėjo. Atvirai – buvo gera jos užgriozdintame kieme, pakeliui į Meilės kalną, skanu gerti tyrą šaltinio vandenį ir šiek tiek liūdnoka palikti vieną, bet ne vienišą gražią moterį, kuri atsisveikindama pamojavo ranka.