Ir vėl pamažu, lyg ir nepastebimai kol kas, lengvai pasistumdydami alkūnėmis, „pasišpikuodami“ žodžiais, rikiuojasi politikai prie rinkimų starto linijos.
Vieta Seime – štai jų laimės žiburys, į kurį dabar vis labiau krypsta žvilgsniai, o protai karštligiškai rezga planus, kaip sėkmingiau klestelėti į išsvajotąją kėdę ir ketverius metus ramiai kabinti košę. Ne, ne tą daugumai tautiečių tenkančią juodą ruginę, o tąją išskirtinę, dangiškaisiais marcipanais paskanintąją. Už ją galima viską atiduoti, juk gyvenimas baigiasi ne šiandien. (Mums, jos neragavusiems, šito nesuprasti.)
O jeigu dar turi vaikų ir anūkėlių, kuriems taip norisi tarsi pereinamąją taurę perduoti sotaus gyvenimo raktą… Ir štai žengia patriarcho pramintu taku anūkas. Nesakau, kad negražus ar negabus. Bet kiek tokių protingų ir gabių, kurių gyslomis teka ne tas – žydrasis – kraujas, liko it musę kandę… (Taip jiems ir reikia, tegu dantų nešiepia ir svetimo neliečia!)
Nors dėl akių ir bandoma įsisprausti į bet kokio stoto politikams vienodai ankštoką korektiškumo „kostiumą“, pasistumdymo procesas tikrai vyksta. Ir kiekvienas save bando pristatyti gražesniu rakursu, kad buvusios kadencijos „kliurkos“ (ar pasenusios žmonos) liktų praeityje.
Gal reikėtų būti atlaidesniems, dėl mūsų stengiasi žmonės? Ak, taip norėtųsi… Kaip toje Jono Biliūno pasakoje apie laimės žiburį… Kur virto žmonės į akmenis dėl kitų laimės. O po to „pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo įrašyti istorijos knygon aukso raidėmis…“ Tačiau mano karčios atminties bitės dūzgia, kad tas politikų sujudimas dėl – būkim „biedni“, bet teisingi – gėrybių lovio. Ir, deja, reto, oi, reto seimūno vardas vertas aukso raidžių.
Štai „Lietuvos rytas“ skelbia, kad europarlamentaras liberalas Antanas Guoga vienmandatėje apygardoje rengiasi pirštinę mesti pačiam Algirdui Butkevičiui. Ir kur? Vilkaviškyje, kur socdemų lyderis jau kone du dešimtmečius nė karto „neprakišo“! Pastaruoju metu opozicija premjerą prie kryžiaus kala tai dėl Druskininkų pasipliuškenimų, tai dėl prasikišusios žento bendrovės, tai dėl korupcija kaltinamos sekretoriato vadovės. Premjeras bando atsišaudyti įvairiausiais pažadais arba juokeliais. Patikrintas būdas atsakyti nieko nepasakant.
Šiek tiek nusivyliau į dešinę pasukusia buvusia finansų ministre Ingrida Šimonyte, kuri ilgai mėtė pėdas nepakliūdama į politikų kilpas. Ne todėl, kad man nepatinka dešinieji. Tiesiog abejoju, ar galvota moteris begalės vadovautis savo galva.
Taip, Seimą galima paimti ir piratų metodu – abordažu. Tai įrodė Dešimt Dievo įsakymų savo programoje nuplagijavusi scenos žvaigždžių (ar klounų?) partija su trečiuoju valstybės asmeniu priešakyje. Tačiau kur ji šiandien?
Kartą vienas iš tų pateptųjų paatviravo apie Seimą: „Ten toks pat UAB-as.“ Kai iš šalies žiūri, taip ir atrodo.
