apie ilgą kariuomenės nueitą kelią, atskirus epizodus ir tai, kuo mūsų kariai gyvena šiomis dienomis, kariuomenės iššūkius bei įžvalgas geopolitinės situacijos kontekste, NATO pagalbos reikšmę – pokalbis su Radviliškyje dislokuotų Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų vyriausiuoju puskarininkiu seržantu majoru Alvydu TAMOŠIŪNU.
Pradėkime nuo to, kad šiais laikais jau nebepakanka išsaugoti neištrintą istoriją. Istoriją vien tik saugoti ir nepuoselėti jos, nesidalinti ja, mano manymu, lygiai tas pats, kas ir ją pamažu trinti… Mūsų praeities nepakanka vien tik žinoti, bet reikia ją mokėti pateikti visuomenei, o ypač jaunimui, mokėti jaunus žmones sudominti. Reikia ieškoti ir kurti naujas šiuolaikiškas pateikimo formas. Ir tai tikrai nėra lengva. Gimtosios šalies istorija yra tokia, kokia yra, jos nepakeisi. Ją ir reikia prisiminti tokią bei mylėti ir gerbti.
Būna, jog materialinio nepritekliaus kontekste neigiamos emocijos persmelkia dalies visuomenės jausmus Tėvynei, kurios tikrai nepasirinksi. Kaip nepasirinksi ir tėvų. Bet žmonės nekeikia savo tėvų dėl per mažų pajamų ar prastų socialinių garantijų. Mes juk sveikiname tėvus per jų gimtadienius, kartu su jais susitinkame per šv. Kalėdas, Velykas ar kitas šeimai brangias šventes. Mes mylime, gerbiame ir giname savo šeimą. Ne kartą esame pagalvoję, kad bet ką padarytume, kad tik šeima būtų saugi…
Tėvynė taip pat turi šventes ir gimtadienius, kurias reikia švęsti visiems piliečiams. Tėvynę reikia mylėti, gerbti ir ginti. Tikiu, kad dabartiniai paburbėjimai prieš gimtąjį kraštą yra ne pikta valia, o tiesiog dėl nesuvokimo. Kodėl dar viduramžiais Lietuva tapo žinoma, gerbiama ir didžiausia valstybe Europoje? Todėl, kad mažesnių kunigaikštijų valdovai ir genčių vadai, pamindami savo asmenines ambicijas ir suvokdami, kad pavieniui nepavyks išgyventi, pradėjo vienytis ir paklusti aukštesniems Lietuvos valdovams. Pastarieji, rodydami politinį ir karinį išprusimą, gebėjo apsiginti nuo iš Rytų bei iš Vakarų besiveržiančių atėjūnų, nes visi suvokė, kad šeimos saugumą gali garantuoti tik kolektyvinis susitelkimas ir kolektyvinės pastangos. O juk kalbame ne apie ką nors svetimą, o apie mūsų pačių protėvius, apie mūsų šaknis. Didžiuokimės jais, mokykimės iš jų!
Vieno moksleivių priešinių konkurso tema buvo „Nepriklausomybės kovos su bermontininkais, kautynės prie Radviliškio“. Buvo pateikta tikrai gražių ir prasmingų darbų. Bet buvo ir vaizduojančių riterius, kryžiuočius, viduramžius, perteikiančius, paprastai tariant, mažiausiai keliais šimtmečiais prasilenkiančius įvykius. Moksleivių klaida? Ne, mūsų. 1918 m. vasario 16 d., susiklosčius palankiai geopolitinei situacijai, Lietuva atvertė naują istorijos puslapį: jaunos mūsų šalies planai nesutapo su aplinkinių didžiųjų kaimynių perspektyvomis. Jas net šokiravo mūsų norai būti nepriklausomiems. Ilgai laukti neteko: Lietuvos ryžtas būti laisvai tapo išbandymu. Šalį puolė pilietinio karo draskoma bolševikinė Rusija, neaiškaus pavaldumo Žiligovskio pulkai. Negana to, ir oficialiai Didįjį karą pralaimėjusios kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai. Tai buvo egzaminas jaunutei Lietuvos valstybei, Jo negalima buvo išlaikyti vidutiniškai, su pliusu ar su minusu. Tai galėjo būti tik vienareikšmiškai: arba išlaikei, arba ne – apgynei Nepriklausomybę arba ne. Apmaudu, bet tai vienas iš tų Lietuvos kariuomenės ir kartu visos mūsų šalies istorijos etapų, kuriems akivaizdžiai stoka informacinės sklaidos. Neturime šia tema nei meninių, nei dokumentinių filmų, nėra spektaklių, nėra kokybiškos produkcijos virtualioje erdvėje. Yra tik kelios knygos, kurias žino šia tema besidomintieji. Tad nenuostabu, kad ir dauguma moksleivių Nepriklausomybės kovų nežino arba žino paviršutiniškai. O pravartu būtų įsiminti, kad 1919 m. lapkričio 21–22 įvykusiose kautynėse su bermontininkais sprendėsi ne mažo miestelio Radviliškio ir net ne šalies Šiaurės ir Vakarų regionų, o visos Lietuvos likimas. Į bermontininkų frontą buvo sutelkta praktiškai visa tuometinė Lietuvos kariuomenė. Pergalės ir pralaimėjimai tiesiogiai koreliavosi su vyraujančiomis nuotaikomis tarp karių, jų motyvacija. Neaišku, kaip būtų susiklostęs mūsų šalies likimas, jei iš rezervo į kautynes mestas 1-as pėstininkų pulkas būtų neįvykdęs savo užduoties, kaip nesusitvarkė su savo užduotimi 2-as pėstininkų pulkas. Kautynių pradžia buvo itin nesėkminga: žuvo du jauni leitenantai, buvo sužeistas bataliono vadas. Karių motyvaciją vadai stengėsi kelti savo pavyzdžiu, deja, dažnai itin rizikuodami. Motyvaciją kariams kėlė ir pavienių gyventojų veiksmai. Štai Karčemų kaimo gyventoja gimnazistė su vieninteliu šeimos arkliu mūšio lauke į vežimą rinko sužeistuosius ir gabeno juos į karo lauko ligoninę. Ir tai darė nekreipdama dėmesio į kariaujančių pusių intensyvią ugnį. Galima būtų vardinti ir vardinti ne vieną didvyrišką, kartais nutrūktgalvišką ir sunkiai tuo laiku suvokiamą poelgį vardan pergalės, vardan Tėvynės. Tą svarbą suvokė net ir bemokslis jaunuolis – karys savanoris iš tolimo Žemaitijos vienkiemio, kad net ir rizikuodamas savo gyvybe galės apginti savo šeimą čia, nors ir toli nuo gimtosios sodybos. Kalbame apie nė šimtmečio dar neturinčius įvykius, apie savo senelius ir prosenelius, kurių drąsa ir pasiaukojimu privalome didžiuotis, iš jų mokytis.
Oro gynybos batalionas – Karinių oro pajėgų dalinys, įkurtas 2000 m. ir dislokuotas Radviliškio mieste, ginkluotas moderniomis raketinėmis oro gynybos sistemomis RBS-70 ir STINGER. Batalioną sudaro 3 oro gynybos, viena apžvalgos radarų ir štabo bei aprūpinimo baterijos. Pagrindinis oro bataliono uždavinys – sausumos pajėgų ugnies parama ir strateginių objektų oro gynyba. Šiemet batalionas mini 15-ąsias įkūrimo metines. Kolektyvas yra įsikūręs prieškariu veikusiose Šarvuočių rinktinės ir 2-o inžinerinio bataliono kareivinėse, kurioms jau 80 metų. Simboliška, kad Lietuvos kariuomenės tradicijoms puoselėti čia ypač palanki terpė: OGB kariai domisi net tik šiuolaikinėmis oro gynybos technologijomis, bet ir savo profesijos ištakomis. Kitaip šių aplinkybių kaip lietuviškosios karybos harmonija ar darna ir nepavadinsi. Tai taip pat galėtų būti sektinas pavyzdys ne tik kitiems kariams, bet ir visuomenei. Ne veltui Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo akcijoje „Vasario 16-ąją švęsk išradingai“ aktyviausiai dalyvavusias bendruomenes ir originalias pilietines iniciatyvas. Mūsiškis Oro gynybininkų kolektyvas pateko tarp 20-ies pilietiškiausių bendruomenių, o LR Prezidentė kariams įteikė trispalvę, kuri laikoma garbingoje OGB vietoje. Tai įrodymas, kad kariai savo idėjomis gali pasiekti tikrai daug, o jų darbus mato ir vertina net tik vietos, bet ir aukščiausi šalies vadovai. Kitų metų pirmąjį pusmetį tarnybą batalione pradės šauktiniai. Oro gynybininkai ruošiasi ir laukia jaunuolių. Šauktinių sugrįžimas į būtinąją tarnybą yra viena iš gerųjų šių metų naujienų.
Į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pirmiausia šaukiami jaunuoliai, kurie patys pareiškė norą. Lapkričio 17 d. duomenimis, tokių buvo 2 834. Dalis jų jau ragauja kariško gyvenimo. Šis skaičius yra savotiška bendra šalies pilietiškumo ir patriotiškumo skalė, pagal kurią galima vertinti, kaip visuomenė suvokia karo tarnybos svarbą, kaip vertina šalies ir savo šeimos saugumą. Įvykiai Ukrainoje ne vieną privertė permąstyti savo gyvenimo tiesas ir vertybes. Šis skaičius yra kartu ir mūsų įvertinimas, kaip mes gebėjome pateikti savo šalies istoriją, įskiepyti vertybes.
Lapkričio 23-iąją Lietuvos kariuomenės diena paminėta daugybe įvairių renginių, kuriuos vainikavo mūsų šalies širdyje – Vilniaus Katedros aikštėje – įvykęs tradicinis Lietuvos kariuomenės dienos paradas. Rikiuotėje stovėjo net tik visų mūsų kariuomenės pajėgų atstovai, bet ir dislokuoti sąjungininkai. Su savo vėliavomis dalyvavo Jungtinės Karalystės, JAV, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atstovai. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija dabar kaip niekad parodo tobulą bendrystę ir vieningumą. Tai yra be galo svarbu. Minėti užsieniečiai kariai, palikę savo šeimas ir gimtuosius kraštus, atvyko į mūsų šalį tam, kad čia treniruotųsi, išmoktų su mūsiškiais veikti išvien. Ir tai daroma laiku. Geopolitinė situacija verčia reaguoti. Džiaugiuosi, kad šiuo įtemptu laikotarpiu mūsų sąjungininkai yra solidarūs. Didžiuojuosi, kad Lietuva yra didelės NATO šeimos, kuri nepalieka savų, dalimi. Ir nuoširdžiai tikiu, kad niekados vieni nebebūsime.
Naudodamasis proga, su Lietuvos kariuomenės diena sveikinu visus 2 834 jaunuolius, kuriems kariški iššūkiai tapo ar netrukus taps gyvenimo dalimi. Sveikinu ir šių jaunuolių šeimų narius, tėvus ir senelius, kurie, patardami ir pritardami savo sūnums, dukroms ar anūkams tapti Lietuvos kariais, rodo šalies bendruomenei siektiną pilietiškumo brandą – Jūsų vaikai ir anūkai tapo mano ir mano kolegų profesine šeima! Sveikinu su švente ir visus savo kolegas. Visiems linkiu būti tikrais kariais. O tikras karys yra tas, kuris kovoja ne prieš tuos, kurių nekenčia, bet už tuos, kuriuos jis myli!
Po foto: Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis srž. mjr. A. Tamošiūnas prie karinių oro pajėgų štabo Kaune.
