Turbūt nėra buvę, kad, susitikus medžiotojams, pirmasis klausimas nebūtų toks: kaip sekasi medžioklėse?
Na, ir prasideda porinimai, kaip guldė šernus, kaip kūmutę lapę ar kokį raguotį patiesė… O apie tai, kad pylė pro šalį, retas papasakoja.
O šiaip jau, jei koks ne medžiotojas pradeda aiškinti, jog mes esame melagiai, pasakau: mes teisybės nespėjame išpasakoti, kur ten dar bemeluosi, nors kitą kartą sunku ir patikėti, jog taip buvo.
Po savaitgalio medžioklių susitikau vieną kolegą. Jis papasakojo, jog nušautas briedis pabėgo. Iš karto pagalvojau, kad nušautasis jau nebegalėjo pabėgti…
– Įsivaizduoji, šalia manęs varymo flange stovėjęs draugelis šovė į briedį. Tas nugriuvo. Po varymo sueiname apžiūrėti laimikio – matau, kad briedžio šonai dar kilnojasi, gyvas tebėra. Tai sutarėme, kad žvėrį jis turėtų pribaigti – nedera, kad kankintųsi. Priklaupė kokius penkis metrus priešais briedį ir pylė į tarpuragį. Aiškiai mačiau, kaip padulkėjo. Abu nuėjome prie kitų medžiotojų, pasakėme apie sumedžiotą briedį ir sutarėme, kad reikia su žvėrims vežti skirta mašina privažiuoti kiek įmanoma arčiau. Kiti patraukėme prie briedžio. Atėjome į tą vietą – nėra raguočio. Šaulys tuo netiki, vis dar apžiūri briedžio išgulėtą vietą. Na, nėra, ir tiek – pribaigtasis pabėgo. Na, ir prasidėjo šmaikštavimai: gal pasivaideno, gal to briedžio net nebuvo…
Jei jau pasakoju apie briedžius, paporinsiu tikrą humorą. Šovė mano draugelis Benas į raguotį. Tolokai buvo nuo kitų medžiotojų, tad vadovas buvo leidęs, jeigu reikės, paėjėti iš savo vietos. Reikėjo. Parbėga briedis. Benas šovė. Nugriuvo, bet galva vis kilnojasi. Sumanė, jog reikia prieiti arčiau ir jį pribaigti. Tik žengė kelis žingsnius – ir išsitiesė užmynęs ant šlapios eglės šaknies. Kol jis stojosi, mato, kad stojasi ir briedis. Nebespėjo mano draugelis paleisti šūvio.
Kartą mano kolega Pranas paguldė raguotį. Girdime, kad varymas baigėsi ir jau galime apžiūrėti nušautą briedį. Kaip visada, medžioklėse man ant kaklo kybo fotoaparatas. Nueiname mudu prie briedžio, nufotografuoju kolegą ir tada patraukiame prie kitų pasitarti, kaip tą briedį ištraukti į pamiškę ir privažiuoti arčiau. Ateiname į tą vietą – nebėra briedžio. Pranas negali tuo patikėti… Atminimui liko nuotrauka.
Klaipėdoje susitikau vieną tenykštį medžiotoją, tai jis apie briedį visai netikėtą nuotykį papasakojo. Prie nušauto briedžio mašina privažiavo prie pat. Įtraukė vyrai jį į kėbulą. Vienas atsisėdo šalia vairuotojo, kitas įsirioglino į kėbulą ir prisėdo ant briedžio. Važiuoja. Staiga tas briedis pradėjo judėti ir stojasi ant kojų. Medžiotojas plaka per kabinos viršų. Tik mašina sustojo – tas plykt iš kėbulo ir rėkia, jog briedis atsigavo. Greitai vienas čiupo šautuvą ir pylė šūvį – briedis susmuko atgal.
Ar bemeluoti daugiau? Nemeluoju. Tai buvo tikri nutikimai.
