Alsėdžių vaistininkui, provizoriui Broniui Čeponiui šiemet būtų 100 metų… Sūnaus inžinieriaus Algimanto Čeponio pasakojimas apie šeimą.
Įžangos vietoje – rašytojo žodis
Raimondas Kašauskas:
„Kai sugrįžtu į savo nutolusį laiką, praleistą (apie du dešimtmečius) ten, ant Sruojos upelės kranto, šalia gražiųjų Alsėdžių, prisimenu kasdien sutiktus žmones, iš kurių daug išgirsdavau ir apie turtingą įvykių šio Žemaitijos kampo praeitį. Pilkšvame miestelio fone – aikštėje, senojoje, vėliau – ir naujojoje, raudonų plytų vaistinėje – iškyla stamboka, ori Broniaus Čeponio figūra, sušvinta jo gražiai žilstelėjusi galva. Apie ką tekdavo su juo sušnekti? Turbūt daugiausia apie kasdienę buitį, orus, ligas (apie politiką sovietmečiu žmonės kalbėdavo tik tarp saviškių). Mintyse užsiliko neskubrūs, protingi, taktiškai ištarti žodžiai, mokėjimas išklausyti pašnekovą (vaistininkui tai būtina). Kartą pavyko įsiprašyti ir į alsėdiškių būrelio medžioklę, gražią rudens dieną su B. Čeponiu, E. Juciu, F. Labanausku ir kitais, jau amžinybėn dabar išėjusiais miestelio vyrais paklajoti po nepaprasto vaizdingumo apylinkes. Man tai ir buvo svarbiausia, nes esu visokių medžioklių priešininkas. Suvokiau, kad ir čia, kaip ir visur kitur, vaistininkas labai gerbiamas, lyg būtų vyresnis ar daugiau patyręs. Iš tiesų taip, kartais pasitaiko, kad ir pirmutinį sykį susitikus su žmogum galima pajusti, ar jis garbingas, padorus. Šis Alsėdžių senjoras ir buvo kaip tik iš tokių, todėl labai gerbiamas miestelio visuomenės. Giliai įaugęs į šio miestelio gyvenimą, buitį, o, išėjęs amžinybėn, įsirašė ir į begalinį jo laiką.“
Žvilgsnis nuo šimtamečių kalvų
Algimantas Čeponis pasakoja, kad kai užklysdavę į Alsėdžius, daugelis sutiktų žmonių nuolat klausinėdavo apie tėvus, jų sveikatą, kaip jie laikosi. Nors tiek tėvas, tiek motina Ona jau čia negyveno. Atsimena, koks sunkus buvo jų išvažiavimas iš Alsėdžių. Tėvui, sulaukus septyniasdešimtmečio, gal buvo ir lengviau, nes buvo nusprendęs Tauragėje atidaryti vaistų kioskelį, tačiau mama sakydavo, kad jai labai brangūs Alsėdžiai ir alsėdiškiai, kad nepakelsianti išsiskyrimo su jais. Todėl, kai išvyko 1985 metais, daugiau nebegrįžo. Tėvą ir Tauragėje susirasdavo pacientai. Nustebino ir tai, kad ir per laidotuves kai kas ieškojo Alsėdžių vaistininko…
Tėvas mirė 1991-aisiais, mama – 1995-aisiais. Abu palaidoti Tauragės rajono Pajūrėlio kapinėse šalia mamos tėvų.
Alsėdiškiai buvo įpratę į tėvą kreiptis: provizoriau, aptiekoriau, vaistininke…
Po Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlio į Rusiją šeimoje gimęs Bronislovas. Po Antrojo – senelio šeima traukusis į Vokietiją, grįžusi, apsigyveno Pasvalio krašte. Bronius mokęsis agronomijos Joniškėlio žemės ūkio technikume, vėliau – Gruzdžiuose baigęs veterinariją, tačiau ilgiau šiuose darbuose neužsibuvęs, galop pasirinkęs Skaudvilės vaistinę. Pasiųstas tobulinti farmacijos į tuometinį Kauno medicinos institutą, galutinai liko ties šia profesija. Bandęs apsistoti Tauragėje, savo namuose, bet, čia radęs gyvenantį rajono saugumo vadą, išgirdęs šio grasinimą „atsidurti pas baltąsias meškas“, buvo priverstas pasitraukti kuo toliau. Ir pats nenujautė, kad likimas nuves į nuostabiuosius Alsėdžius. Tai buvo 1948 metai. Turbūt gegužė. Čeponiai – Bronius ir Ona – su dviem mažais vaikais pakeleivinga kariška „polutarka“ iš Plungės atbrazda į Alsėdžius. Ir prasideda jų – vaistininkų – gražiausių ir ilgiausių gyvenimo metų laikotarpis. „Matai, vėl paleistas žydas grįžo…“ – kalbėjo prašalaičiai. Matyt, buvo panašus į ankstesnį vaistininką.
Gerumo šaltinis
Vaistų į Alsėdžius kas mėnesį vaistininkas, visų nuostabai, pats parsiveždavo. Iš Klaipėdos traukiniu iki Lieplaukės. Iš ten – Tamošauskai, gyvenę Gadunavo gatvėje, arkliais partempdavo dėžių kalną į Alsėdžius.
Žinoma, iš pradžių tėvas nepamiršo ir veterinarijos: alsėdiškiai ir aplinkiniai dažnai jį išsiveždavo gydyti gyvulių. Tačiau greitai tokią nelegalią pagalbą nedrįso tęsti. Pas vaistininką neužsidarydavo durys: žmonės eidavo ir dieną, ir naktį, darbo ir poilsio dienomis. Pas vaistininką kaip pas daktarą. Prašydami vaistų pagal savo nupasakotus negalavimų simptomus, kiti rodydavo receptus ir klausdavo – ar padės, ar pirkti. Savo patarimus tėvas kruopščiai užsirašydavo, kad galėtų sekti jų poveikį. Visiems ir visada padėdavo, jeigu jausdavo, kad gali padėti. Daugiausia pagarsėjo gydydamas egzemas. Viena palangiškė net prisipažino: jos veidas buvęs kaip rupūžės – Alsėdžių Čeponis išgydęs… (Tada vaistininkams buvo leista net narkotikus gaminti ir tekę net nešioti jų reikalingiems. Vėliau tai buvo griežtai uždrausta.) Turėjo įvairiausių darbo pasiūlymų. Tačiau ilgiausiai sprendė galvosūkį – važiuoti vaistinės vedėju į Tauragę ar ne. Bet galų gale Alsėdžių ir jų bendruomenės meilė neleido palikti šios daugeliui jaukios ir saugios užuovėjos nuo tremties ir persekiojimų. Atmenama, kaip tėvai slapta eidavo į miestelio Platelių gatvę pas Šimkienę atsiimti senelių laiškų iš Sibiro. O kitą senelį, besislapsčiusį nuo sovietų teroro, teko pamatyti… tik per laidotuves.
Likęs žmonių atmintyje
Buvęs ilgametis Alsėdžių vidurinės mokyklos direktorius K. Petraitis vaistininką Bronių Čeponį pirmiausia prisimena kaip aktyvų tėvų komiteto pirmininką. Ir sako, jog per išleistuves jiedu pirmieji sušokdavę valsą su abiturientėmis. O koks garbusis provizorius buvęs nuoširdus vaistažolių rinkimo propaguotojas, koks aistringas kortų stalo lošėjas. Kaip jie – mokytojas Folkmanas, daktaras Žaliūnas, klebonas Poškus – iki paryčių lošdavo, dainuodavo, paskui eidavo atidaryti vaistinės. Mielai žvejodavo, vėžiaudavo. (Už draudimų nepaisymą vaistininkui tekę kartą pakliūti gamtos apsaugos inspektoriams į rankas ir linksmai aiškintis, jog žuvims trūksta oro ir joms reikią vaistų…)
Vėlesnis mokyklos direktorius V. Balandis gali pasakoti ir pasakoti apie vaistininko B. Čeponio vadovauto medžiotojų būrelio nuotykius, pradedančiųjų „krikštynas“ – šaudymus tuščiais šoviniais, draugiškus vizitus pas ūkininkus, lapių medžioklę Ylių pelkėje ir teatralizuotą šerno su uždėtu ant galvos šalmu gabenimą motociklu iš Jogaudų laukų į Alsėdžių aikštę vaikams palinksminti. Kaip kartą tėvui neatsispyrus sūnaus prašymui pasiimti kartu medžioklėn kilo rūpestis: mat mažasis varovas pasiklydo ir buvo pagaliau, visų ilgai ieškojusių džiaugsmui, šuns Nėrio už pavadžio parvestas namo.
Post scriptum
Algimantas Čeponis, žemaičių alsėdiškių sambūrio Vilniuje organizatorius:
„Visą gyvenimą tėvas ir mama Alsėdžiuose dirbo kartu. Mama buvo ypatingo jautrumo ir sąžiningumo, gera šeimininkė, vaikų ugdytoja. Tėvai savo meile Alsėdžiams ir alsėdiškiams užkrėtė ir savo vaikus, vaikaičius nepagydoma liga – kaip aš sakau, „alsėdyne“. Taip pat visam gyvenimui.“
