Gruodžio 4-ąją Žemaičių dailės muziejuje surengta unikali paroda „Neleiskime sunykti „Minijos“ istorijai“. Į ją susirinko tautodailininkai ir kiti liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ dirbę žmonės. Apžiūrėti menininkų kūriniai, pabendrauta su buvusiais bendradarbiais, pasidalyta prisiminimais.
Susirinkusiuosius visų pirma pasveikino liaudiškos muzikos kapela „Rokunda“.
Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas priminė plungiškiams iki šiol geru žodžiu minimos mieste klestėjusios liaudies kūrybos gaminių įmonės istoriją. Beje, kaip sakė direktorius, muziejaus rūsyje ketinama įsteigti Plungės krašto istorijos muziejų. Jame savo vietą ras įmonių, kurios išsiskyrė ir buvo žinomos pasaulyje, išlikę gaminiai.
Liaudies kūrybos gaminių įmonė „Minija“ buvo įkurta 1964 metais Plungėje, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, o Telšių gatvėje buvo jos filialas. Vadovas – Vytautas Šlekonis. „Minija“ subūrė Žemaitijoje ir nemažai kituose Lietuvos regionuose gyvenusių tautodailės meistrų, organizavo parodas, medžio drožėjų dienas Plateliuose. 1970 metais įmonėje dirbo apie 2 000 žmonių. Suvenyrai iš lietuviško beržo, pušies buvo labai perkami. Paklausą turėjo ir pakabinamos lentynėlės, kėdutės, supamieji arkliukai.
1979 metais „Minijos“ įmonė įsteigė muziejų. Čia buvo kaupiami etalonai, autoriniai menininkų darbai. Eksponuota daugiau nei 7 000 meniškiausių ir unikaliausių įmonės dirbinių. Daug metų muziejui vadovavo Laimutė Baltrūnaitė. Jis buvo įtrauktas į turizmo maršrutą. 1989-aisiais, minint įmonės 25 metų jubiliejų, muziejų aplankė garsūs specialistai, meistrų būrys. Tuo metu paklausiausi buvo baldai, suvenyrai, trikotažo ir tekstilės gaminiai.
„Minija“ turėjo savas tradicijas: buvo organizuojamos kūrybinės stovyklos, meno ir sporto šventės.
1990 metais įmonėje dirbo dar daugiau žmonių, ir net apie 2 400 iš jų buvo namudininkai ir tautodailininkai.
Nuo 1991-ųjų įmonei vadovavo Kęstutis Domarkas. „Kaip skandinami kačiukai buvome įmesti į pasaulinę rinką“, – apie tuometinę „Minijos“ padėtį jis yra sakęs. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 metais įmonė privatizuota. 1994–2004 metais beveik visi įmonėje pagaminti baldai (95 proc.) buvo parduodami Vakaruose. Deja, bet 2011 metais „Minijos“ nebeliko – paskelbtas bankrotas. O įmonę likviduojant buvo uždarytas ir muziejus, eksponatai išdalyti kelioms institucijoms, daug kas negrįžtamai prapuolė. Nemaža dalis meno kūrinių pateko į Žemaičių dailės muziejų. Tad čia išsaugoti žymių medžio meistrų Stanislovo Riaubos, Vytauto Ulevičiaus, Ipolito Užkurnio, Reginos ir Justino Jonušų, Vytauto Majoro, Vlado Stumbro, Antano Vaškio, Kazimiero Striaupos, Rūtos Kavaliauskienės, Vyto Jaugėlos ir kitų darbai.
Pasak A. Bakanausko, 20 metų liaudies kūrybos gaminių įmonėje dirbo Donatas Vitkus, tad jis ir buvo pakviestas tarti žodį. D. Vitkus prisiminė, jog populiariausi gaminiai, kurie buvo lyg „Minijos“ vizitinė kortelė, – įvairių dydžių klumpaitės. „Norėčiau dabar atsiprašyti menininkų, kad ne visus jų kūrinius galėjome priimti“, – kalbėjo jis.
Nuo 1983 metų dirbęs ir 1991 metais įmonei pradėjęs vadovauti K. Domarkas pasakojo apie tuos nelengvus blokados metus, kai „Minija“ skendėjo skolose, nes produkcijos niekas nebepirko.
Susirinkusiuosius pasveikino Savivaldybės meras Audrius Klišonis. „Turime daug kuriančių žmonių, ir tai – „Minijos“ indėlis. Saugodami kūrinius galime ne tik išsaugoti istoriją, bet ir pagerbti ten dirbusius žmones“, – pabrėžė jis.
„Labai malonu matyti „minijiečius“, susibūrusius vienoje vietoje. Tai buvo nuostabus kolektyvas. Nors ir išsibarstęs po visą Lietuvą, jis sugebėdavo susirinkti, ne tik gerai dirbti, bet ir šokti, dainuoti. Įmonėje dirbę meistrai – šviesuliai, o tų, kurių jau nebėra šiame pasaulyje, niekur nedingo, juos primena išlikę darbai. Tad puoselėkime ir saugokime kuriančius žmones“, – kalbėjo buvusi liaudies kūrybos gaminių įmonės profsąjungos pirmininkė Rūta Miliūnienė.
Visų dirbusiųjų „Minijoje“ vardu Eugenijus Bunka Žemaičių dailės muziejui įteikė dovaną – išsaugotus plakatus apie įmonėje vykusius renginius.
Vyriausiasis dailininkas Juozas Šakinis džiaugėsi, kad ir dabar važinėdamas po Lietuvą pamato buvusių darbuotojų gaminių. „Džiugu, kad su įmonės veikla neužsibaigė jų darbai. „Minija“ garsino Žemaitiją, savo kraštą. Manau, kad ateinanti jaunoji karta išlaikys medžio drožybos tradicijas“, – išreiškė viltį J. Šakinis.
Po pasisakymų ir parodos apžiūrėjimo susirinkusieji bendravo skambant „Rokundos“ muzikai.
Baigiantis Etnografinių regionų metams, Žemaičių dailės muziejus neleido sunykti „Minijos“ istorijai – priminė mūsų krašto tautodailininkus, suteikė galimybę pasigėrėti jų išskirtiniais kūriniais.
