Kai metai skaičiuoja paskutines dienas, ne vienas susimąstome, kokie jie buvo, ką gero ir gražaus atnešė, ko išmokė, kuo praturtino, pradžiugino.
Bėgdama mintimis per savo 2015-uosius metus, neabejoju, kad gražiausia juose buvo piligriminė kelionė po Šventąją Žemę. O artėjant Kalėdoms turbūt pats tinkamiausias laikas pasidalyti jos įspūdžiais su šio puslapio skaitytojais.
Bėga dienos sugrįžus. Vėl tenka pasinerti į kasdieninius rūpesčius, darbus, ilgų, tamsių vakarų monotoniją. Tačiau mintimis ir širdimi dažnai vis dar esu ten. Žemėje, kuri tikrai šventa ir kuri mums pažadėta. Savita gamta, aplinka, kurioje Dievas ypatingu būdu prakalbino žmogų, pats tapdamas žmogumi… Pastangos suvokti, jog nesapnuoji, o tikrai vaikštai vietomis, kur žvejai metė tinklus į neramų Galilėjos ežerą, kur skambėjo Jėzaus tariami žodžiai… Galimybė širdimi prisiliesti prie slėpiningos, tolimos Dievo tautos istorijos, apie kurią skaitei Senajame Testamente. Ir bandymas čia pat pamatyti, paliesti, įkvėpti bent po mažą dulkelę to, ką matė, lietė, kuo kvėpavo istorinis asmuo Jėzus Kristus – tikras Dievas ir tikras Žmogus… Visa tai pripildo sielos gelmes iki negalėjimo suvokti, kas su tavimi vyksta. Sunku žodžiais perteikti šios kelionės įspūdžius, išskirti ką nors svarbesnio, ypatingesnio – viskas yra didelė dovana, ypatinga Viešpaties malonė.
Mūsų didelę 45 piligrimų grupę lydėjo Prienų rajono Išlaužo parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas ir Veikliųjų žmonių bendrijos nariai Valdas ir Voldemaras. Spalio 21-osios pavakare pakilę iš Vilniaus oro uosto po beveik keturių valandų skrydžio nusileidome naktiniame Tel Avive, moderniame didmiestyje, pasak vietinių gidų, mieste, kuris niekada nemiega. Oro uoste mūsų jau laukė. Dar po geros valandos kelionės puikiu turistiniu autobusu įsikūrėme jaukiame viešbutyje nedideliame Beit Sahur miestelyje, maždaug už 3 kilometrų nuo Betliejaus, vietoje, kur prieš du tūkstančius metų buvo Piemenų laukas. Čia angelas pasirodė piemenims, paskelbdamas jiems apie Kristaus atėjimą.
Piligrimystė Šventojoje Žemėje prasidėjo spalio 22-osios rytą pačioje Vakarų Kranto širdyje įsikūrusiame Palestinos mieste Betliejuje, kalvų, vynuogynų, alyvmedžių apsuptoje krikščionybės gimimo vietoje. Šiandien jame gyvena apie 22 tūkstančius gyventojų. Mums šis miestas ypač brangus kaip Jėzaus gimimo vieta. Iš tikrųjų Betliejus minimas jau Senajame Testamente, Pradžios knygoje. Čia mirė ir buvo palaidota mylima Jokūbo žmona Rachelė. XI amžiaus prieš Kristų pabaigoje Betliejuje gimė karalius Dovydas.
Svarbiausia Betliejuje krikščionių lankoma vieta – Kristaus Gimimo bazilika, šventovė, kuri nuo pat atsivertimo į krikščionybę regėjo daugybę karų, mūšių, tačiau vienintelė iš Šventosios Žemės bažnyčių praktiškai nebuvo sugriauta. Tiesa, per samariečių sukilimą 529 m. pastatas sudegė, bet 540 m. atstatytas išliko iki mūsų dienų. Net ir persų antpuolio metu 614 m. bazilika nebuvo sugriauta. Tikima, kad nuo sunaikinimo tada išgelbėjo užpuolikus pakerėjusi mozaika ant šventovės frontono, vaizdavusi persiškais drabužiais apsirengusius tris išminčius, atvykusius pagarbinti Kūdikėlio. Šiandien net iš trijų pusių baziliką supa vienuolynai: pranciškonų su Šv. Kotrynos bažnyčia, graikų ortodoksų ir armėnų. Įėjimas į baziliką labai žemas ir siauras. Jis užmūrytas 1500 m. Pasakojama, kad musulmonai iki tol dažnai įjodavę į vidų su arkliais ar kupranugariais. Krikščionys, nebegalėdami apsiginti, užmūrijo didžiąsias duris ir paliko tik mažą įėjimą. Tai įgavo ir simbolinę prasmę: ten, kur Dievas nusižemino, tapdamas vienu iš mūsų, žmogus turi įžengti su nuolankumu, kurį išoriškai ir parodo pasilenkdamas.
Svarbiausia Betliejaus bazilikos patalpa – grota po presbiterija. Prie pat įėjimo į šią grotą piligrimus pasitinka besišypsančios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ikona, viena iš nedaugelio ikonų pasaulyje, kur Dievo Motina vaizduojama su šypsena veide. Daugiau nei valandą kantriai laukiame eilėje, kad galėtume patekti į grotą ir trumputei akimirkai prisiliestume prie Įsikūnijimo stebuklo. Bandome įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodė tada, prieš du tūkstančius metų. O šiandien tai nedidelė koplyčia, kurios rytiniame gale stovi altorius, po juo – sidabrinė 14 kampų žvaigždė su užrašu „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“. Ši žvaigždė – tikroji Išganytojo gimimo vieta, todėl kiekvienas piligrimas siekia ją paliesti. Keturiolika kampų reiškia triskart po 14 žmonių kartų nuo Abraomo iki Dovydo, nuo Dovydo iki Babilonijos tremties ir nuo tremties iki Kristaus gimimo (Mt 1, 1–17). Trys laipteliai žemyn iš gimimo grotos veda į mažą Prakartėlės koplytėlę, kurioje piemenys pagarbino gimusį Kūdikį (Lk 2, 8–20). Šiandien bazilikos vidus ir šventosios grotos Gimimo altorius priklauso graikams ortodoksams ir armėnams. Tačiau grotoje esanti Prakartėlės koplytėlė yra katalikų.
Šiaurinėje Jėzaus Gimimo bazilikos pusėje – Šv. Kotrynos bažnyčia. Joje kiekvienais metais švenčiamos iškilmingos Kalėdų mišios, kurioms vadovauja Jeruzalės patriarchas. Po šoniniu bažnyčios altoriumi saugoma Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlė, kuri per Kalėdų šventes padedama jo gimimo vietoje.
Bazilika ribojasi su erdvia aikšte, į kurią veda siauros turgaus gatvelės. Jose galima įsigyti religinės atributikos, tradicinių palestiniečių šalikų, rankų darbo papuošalų, drabužių. Iš šios aikštės išeinančia gatve piligrimai pasiekia Pieno grotą – balto akmens olą, kurioje šiandien glaudžiasi pranciškonų koplyčia. Pasak legendos, Šventoji Šeima čia slėpėsi bėgdama nuo Erodo seklių. Marijai maitinant Kūdikį, keletas pieno lašų, nukritusių ant olos, raudonus jos akmenis nudažė baltai. Ši vieta šventa Palestinos musulmonams ir krikščionims. Ją dažnai lanko vaisingumo problemų turinčios šeimos, atsinešdamos viltingus prašymus susilaukti vaikų, ir moterys, negalinčios maitinti kūdikių. Daugelį šimtmečių krikščionės ir musulmonės moterys gremžia baltą šios grotos kalkakmenį ir sutrynusios duoda maitinančioms motinoms, nes, liaudies įsitikinimu, tai padedą joms turėti daugiau pieno.
Betliejus, išvertus iš hebrajų kalbos, – „duonos miestas“. Vaikštant po jį iš pasąmonės išplaukia vaikystėje susikurti šios vietos vaizdiniai: didelis laukas, akmeninė ola, gyvulių ėdžiose gulintis Kūdikėlis Jėzus… Viskas apšviesta ryškios žvaigždės šviesos. O dangus pilnas giedančių angelų… Vaizdas, labai panašus į prakartėlę Plungės bažnyčioje, tik daug kartų padidintas… Nesvarbu, kokio amžiaus būtume, Betliejus visada mums bus Kalėdų miestas.
Vakarėjant grįžtame į Beit Sahur miestelį. Čia, Piemenų lauke pastatytoje koplyčioje, primenančioje piemenų palapinę, švenčiame pirmąsias kelionėje šv. Mišias. Kalbame Garbės himną, kuriuo paprastai šloviname Dievą tik sekmadienio ir švenčių Mišių liturgijoje. Bet juk būtent čia Viešpaties angelas pranešė sutrikusiems piemenims: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas, Jis yra Viešpats Mesijas“, o greta angelo atsiradusi „gausi dangaus kareivija“ garbino Jį giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
(Tęsinys kitame „Katalikų šviesos“ puslapyje)
