Telšių Žemaitės gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Vilija Vaičiulienė – mokinių ir kolegų gerbiama, mylima ir vertinama pedagogė – šiais metais pateko į Telšių rajono geriausių mokytojų trejetuką. Trisdešimties metų pedagoginio darbo stažą sukaupusi mokytoja, tiesdama tiltus tarp senųjų laikų ir šiandienos istorijos, ugdo jaunąją kartą, kad ji būti pilietiška, smalsi, vertintų tikrąsias vertybes.
Įsimylėjusi istoriją
1991 metais Vilniaus pedagoginį institutą baigusi ir istorijos mokytojos specialybę įgijusi V. Vaičiulienė grįžo į gimtuosius Telšius. Mokytojos pedagoginis kelias prasidėjo tuometinėje Žarėnų vidurinėje mokykloje (Telšių r.). Pašnekovė pasakojo, kad sprendimas savo gyvenimą sieti su istorija nebuvo atsitiktinis, kažkieno primestas.
„Man neblogai sekėsi visi mokslai, bet augdama tuometinėje antisovietinėje šeimoje žinojau daugiau istorijos vingrybių nei mano bendraamžiai, todėl viskas išėjo natūraliai. O šeimos nariai, kiek pamenu, tada nenurodinėjo, kur studijuoti“, – kalbėjo V. Vaičiulienė.
Jauna pedagogė kaimo mokykloje neužsibuvo. Po kurio laiko ji pradėjo dirbti dabartinėje Telšių Žemaitės gimnazijoje. Šioje ugdymo įstaigoje moteris skaičiuoja 21-uosius mokytojavimo metus.
Toje pačioje mokykloje pedagogė iki 9 klasės mokėsi ir pati. Tai dar labiau sustiprina meilę mokyklai, mokiniams ir tam, kuo užsiimama.
„Myliu savo mokyklą natūraliai, kaip savo gyvenimo dalį, nes meilę jai įskiepijo artimieji, taip pat ją pabaigę. Kažkoks dinastinis ryšys turbūt veikia pasąmonę. Tikiuosi, kad tą jaučia ir mano sūnus, baigęs tą mokyklą“, – sakė istorikė.
Visuomenė keičiasi
- Vaičiulienė pastebi, kad per 30 pedagoginio darbo metų pasikeitė tiek mokymo metodai, tiek ir patys mokytojai, mokiniai.
„Informacinės technologijos suformavo visiškai kitokią visuomenę. Iš visuomenės, kurioje žmonės aplinką pažindavo bendraudami vienas su kitu, tampame tokia, kuri viską daro virtualioje erdvėje.
Nemanau, kad pažinimo džiaugsmas yra išnykęs, tačiau jis yra visiškai kitoks negu anksčiau. Tas komunikavimas per informacines technologijas atitolina žmones, jie tampa mažiau jautrūs, nenori vienas kitam padėti. Nemanau, kad vaikai nuo to pablogėjo, tiesiog juos tokius suformavo išorinė aplinka“, – savo nuomonę dėstė telšiškė.
Anot jos, per daugelį metų gerokai pasikeitė ir požiūris į mokytoją, santykis su juo. Pedagogė pastebi, kad mokiniai iš mokytojo reikalauja kokybiško mokymo, o kaip į jį žiūri vaikai, kaip jį vertina, priklauso nuo pedagogo kompetencijos.
„Šiuolaikiniai mokiniai žino, ko nori, kaip reikėtų mokyti, bet patys pastangų į tai ne visada įdeda, kaip pačiam mokiniui reikia elgtis pamokose, jie jau nesigilina. Dauguma mokinių nėra savikritiški – jie kritikuoja kitus, drąsiai sako savo nuomonę, nors patys į tai galbūt nėra įdėję jokių pastangų“, – tvirtino V. Vaičiulienė.
Mokytoja prisipažįsta, kad per pedagoginio darbo metus pasikeitė ir ji pati. Su amžiumi pedagogė sako tapusi pakantesnė, išmokusi išmintingiau spręsti su mokiniais kilusius konfliktus ir problemas.
Svarbiausia – mylėti savo darbą
Istorikė teigė esanti konservatyvi, reikli, mokinių laikoma griežta, tačiau tuo pačiu ir vertinama specialiste. Pedagogės indėlis ugdant jaunąją kartą įvertintas šių metų rudenį vykusiuose rajono „Mokytojo šviesulio“ rinkimuose – V. Vaičiulienę mokiniai ir kiti telšiškiai išrinko viena iš trijų geriausių rajono mokytojų. Pati pedagogė tokio įvertinimo per daug nesureikšmina ir tikina tiesiog dirbanti savo darbą.
„Mano misija yra mokyti, o žmogiškasis faktorius, kuriuo remdamasi ir perteikiu istoriją, mokiniams yra vienas iš geriausių bendravimo, visuomenės pažinimo būdų. Esu iš tokių, kuri visiškai nepataikauja mokiniams – turiu savo vertybes, požiūrį į gyvenimą, ir jeigu kažkas kažką daro negerai, aš tai ir pasakau mokiniams priimtinu būdu, nešaukdama. Aš myliu vaikus, patinka dirbti su jais ir manau, kad man sekasi būti mokytoja vien dėl to, kad stengiuosi nė vieno jų nežeminti, neįžeisti. Reikia manyti, kad mokiniai tai įvertina“, – svarstė pašnekovė.
Kitą pedagoginio darbo sėkmės rodiklį galima įskaityti pačios pedagogės akyse – jos tiesiog spinduliuoja meile istorijai.
Aktyvi, daug keliaujanti, skaitanti, įvairia visuomenine veikla užsiimanti V. Vaičiulienė myli ir vertina savo darbą, nuolatos stengiasi jame atrasti kažką naujo ir mokiniams žinias perteikti kuo įdomesne forma.
Pavyzdžiui, mokytojos metodininkės iniciatyva mokiniai glaudžiai bendrauja su garbingo amžiaus buvusiais gimnazijos mokiniais. Ypač glaudus ryšys palaikomas su tais, kurie buvo išvežti į tremtį, patyrė kitų skaudžių istorinių išgyvenimų. Remdamiesi gyvenimiška patirtimi, mokiniai susiformuoja kitokį supratimą apie istorijoje vykusius reiškinius.
Santykiai su mokiniais – įvairūs
- Vaičiulienė yra ir klasės auklėtoja. Ji dabar rūpinasi ketvirtąja savo laida. Moteris teigė, kad kiekviena jos auklėtinių karta vis kitokia, o šilčiausi santykiai palaikomi su mokyklą baigusiais mokiniais.
Pedagogei didžiausias džiaugsmas ir vertybė – kada buvę mokiniai sugrįžta, pasidomi, kaip sekasi. Taip pat malonius jausmus mokytojai kelia kelionių, dalyvavimo konkursuose ar kituose renginiuose prisiminimai.
„Man tris kartus su mokiniais teko keliauti į Euroscolos renginį Europos Parlamente Strasbūre. Manau, kad tie 75 išvežti vaikai ir jiems parodyta Europa yra vienas didžiausių mano pasiekimų. Tiek ruošimasis kelionei, tiek atsakomybė būnant ten, tiek ir tokios kelionės, kad mokiniams viskas būtų įdomu, organizavimas pareikalavo labai daug jėgų. Tie, kas su manimi keliavo po Europą, iki šiol su didžiule nostalgija prisimena tuos išgyvenimus, o galimybė vaikams parodyti pasaulį man yra atlygis už visą tą triūsą“, – džiaugėsi pašnekovė.
Istorija formuoja tautinę savimonę
Didžiąją dalį savo gyvenimo istorijai atidavusi penkiasdešimtmetė V. Vaičiulienė be šio dalyko savo gyvenimą dabar sunkiai įsivaizduoja. Pedagogė laikosi nuomonės, kad istorija turėtų būti svarbi kiekvienam, besidominčiam savo kraštu, kultūra, šaknimis.
„Istorijos išmanymas padeda susiformuoti tautinei savimonei, savasčiai, nes kaip žmogus be šeimos, taip ir pilietis be Tėvynės negali jaustis visavertis, saugus, savimi. Reikia esmės, o datos, atskiri faktai, juos pamiršus, bus surasti „Google“ paieškoje. Man atrodo, kad dabar svarbiau suvokti politologijos vingrybes. Be jos neišmanymo neįsivaizduoju demokratijos, valdymo, konstitucijos ir kitų dalykų“, – įsitikinusi istorikė.
- Vaičiulienė, be istorijos, moko vaikus ir politologijos, pilietiškumo pagrindų, teisės. Anot mokytojos, šiomis dienomis didžiausias minusas yra tas, kad istorija yra politizuota. Pedagogė mano, kad istorija neturėtų būti pataikavimo objektu, pavyzdžiui, valdžios vykdomai politikai.
„Mokydama minėtų mokomųjų dalykų, turiu gerą terpę iškelti mokiniams vertybes, kalbėti apie aktualijas, kurios yra svarbios čia ir dabar“, – savo darbo specifika džiaugiasi telšiškė.
Telšių Žemaitės gimnazijos mokytoja Vilija Vaičiulienė: „Istorijos išmanymas padeda susiformuoti tautinei savimonei, savasčiai, nes kaip žmogus be šeimos, taip ir pilietis be Tėvynės negali jaustis visavertis, saugus, savimi.“
