Virginija ir Aloyzas Lukavičiai Plungėje gyvena ir dirba senokai. O susipažino ir šeimą sukūrė dar studijuodami Vilniaus pedagoginiame institute. Virginija ruošėsi tapti matematikos, o Aloyzas – fizikos mokytoju. Susitiko kaip ir dauguma studentų, juolab kad abu buvo įkibę į tiksliuosius mokslus.
Šį kartą su abiem mokytojais susitikome „Saulės“ gimnazijoje, kurioje Virginija gimnazistus moko matematikos. Kelias pamokas čia turi ir Aloyzas, nors pagrindinė jo darbovietė – „Ryto“ pagrindinė mokykla.
Smalsu sužinoti, ar abu žemaičiai? Aloyzo gimtinė – čia pat, Karklėnai, o Virginijos – Ukmergė. Taigi, vieną gražią dieną aukštaitė su žemaičiu iškėlė vestuves. Tikriausiai buvo labai šaunios, nes Aloyzas, kol jaunutė žmona baigė studijas, nenorėjo jos palikti vienos sostinėje – porą metų pats mokytojavo Vilniuje. Tik tada, kai Virginija gavo diplomą, abu atvažiavo į Plungę ir, ko gero, jau visam laikui.
Čia gimė jų vaikai – sūnus ir dukra, čia jie ir užaugo. O tėvai tuo metu, be buto Plungėje, Užupių kaime įsigijo sodybą.
Beje, sūnus, baigęs informatikos mokslus, dirba programuotoju, marti – vaistininkė, augina du vaikučius, kurie pas senelius mokytojus dažnai vieši, yra jų mylimi ir laukiami. Dukra – dar studentė, būsimoji architektė. Neilgai trukus pati galvos apie savo lizdą. Be abejo, tėvams nieko kito neliks, kaip tik džiaugtis anūkais. Bet vaikai labai greitai auga, tad ilgai netrukus ir šie turės savo gyvenimus.
Mokytoja Virginija susimąsto… Juk niekas nežino, kas jų laukia ryt, poryt, o už kelerių metų – tai taip toli, kad sunku įsivaizduoti, nors laikas bėga tarsi vejamas.
Kalba pakrypsta apie specialybes. Mokytojas Aloyzas sako fiziką pasirinkęs todėl, kad, baigęs šį mokslą, gali daug kur dirbti – nebūtinai tik mokytojauti. Tačiau, vieną kartą pradėjęs, taip ir neįstengė sustoti.
Aną dieną gimnazijos direktorius Algimantas Budrys sakė, kad mokytojas Aloyzas – vienas iš geriausių fizikos mokytojų rajone. Mokytoja Virginija, kiek pagalvojusi, prisimena, kad ir dabar dažnai save kaltinanti, jog pabijojo rinktis muziką, kuri visą laiką buvo jos širdyje. Gal savimi nepasitikėjo, gal pritrūko drąsos… Juk visai dar jauna buvo. Mokytoja buvo jos mama, tad pedagogės darbas jai kaip ir aiškus buvo. O matematika? Matematiką tiesiog mėgo. Ne, nieko nesigaili. Gal tik retkarčiais, pagalvojus apie muziką, širdį suspaudžia.
V. ir A. Lukavičiai mokytojauja seniai, tad mielai prisimena anuos laikus, kai ir mokymo programos buvo kitokios, ir mokiniai kitokie. Nors ne, mokytoja prityla, – vaikai visada buvo tokie pat išdykėliai, bet mieli. Vieni – tinginiukai, kiti – darbštuoliai arba, kaip dabar sako, moksliukai.
Tiesa, gal tik, vos pradėjus dirbti, buvo sunkiau, tačiau mokytoja Virginija sako, kad pačioje mokykloje buvo labai gera atmosfera, kolegos – draugiški ir mieli, tad greitai viskas stojosi į savo vietą. Tiesa, laikui bėgant, pamažu viskas keitėsi: požiūris, vertybės – ir ne tik mokinių, bet ir mokytojų.
Mokytojas Aloyzas atsisveikinęs išskubėjo į „Ryto“ pagrindinę mokyklą, kurioje vyko posėdis. Likome su Virginija. Paklausėme, ar, paskendusi tarp mokyklinių darbų, suranda savo poilsiui nors kiek laiko? Pasirodo, randa. Šyptelėjusi sako, jog didžiausias pomėgis – judėti. Mėgsta plaukioti baidarėmis, dabar vėl surado įdomų judėjimo būdą – čiuožti pačiūžomis. Nemėgsta sėdėti užsidarę namuose. Patinka tvarkyti sodybą – juk yra sodas, daržas, šiltnamiai. Kitas dalykas – ilgesnės kelionės, pavyzdžiui, užsienis. Bet ten keliauja dažniausiai su kolektyvu.
Kalbėjome ir apie sunkmetį, atlyginimų mažėjimą. Mokytoja Virginija sako, kad jų šeima krizės beveik nejaučia, o dėl atlyginimų – tai visiems mažėja… Gal tik pikta išgirdus priekaištus, kad pedagogai nedaug dirba, turi ilgas atostogas. Tada ir pagalvoja: būtų teisinga, jog tie patys „šnekoriai“ ateitų ir padirbėtų mokytojų vietoje.
Mokytoja mielai pasakojo apie savo šeimos gyvenimą. Džiaugėsi, jog, auginant vaikus, didelių problemų neiškilo. Vyras – tėvų neišlepintas, tad darbštus ir tvarkingas, niekada neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus. Gal todėl ji savo namuose nesijautė viena laikanti visus kampus. Visada šalia buvo žmogus, kuris suprato ją, užjautė ir, reikalui esant, pagelbėjo.
Štai ir dabar – atėjo Rugsėjo pirmoji, jų šventė, kai ypač svarbu būti kartu, jausti artimo žmogaus petį. Mokytoja, žvelgdama pro langą, akimis ieško voveraitės ir sako, jog ši dažnai čia straksinti tarp medžio šakų…
