Ir vėl išgarsėjome visoje šalyje: vilkai. Puolė ar nepuolė jie nelaimingąją Medingėnų paštininkę? Net „Lietuvos rytas“ aprašė žaibu šalį apskriejusį įvykį, o medžiaga atsidūrė pirmajame puslapyje!
Į redakciją užsukęs mūsų kolega Kostas, jau daug metų po miškus maklinėjantis ir rengiantis „Plungei“ teminius puslapius apie gamtą, tik galvą kraipo: netiki, kad vilkai žmogų būtų ryžęsi pulti. Kam neva jiems taip rizikuoti, juk miškai pilni stirnelių ir šerniokų. „Dabar vilkų ruja, tad greičiausiai jie vienas prieš kitą dantis šiepė“, – porina senas medžioklės „vilkas“.
Vienas Dievas težino, kaip ten buvo, kokios mintys sukosi tų pilkių smegenėlėse, tačiau tos moters vietoje, ko gero, niekas nebūtų norėjęs atsidurti. Beje, nors medžiotojai ir nuo plėšrūnų nukentėję ūkininkai įsitikinę, kad vilkų šaudymo kvotas reikia didinti, nevyriausybinės organizacijos „Baltijos vilkas“ nariai mūru stoja už šiuos gyvūnus. Sostinėje net surengta akcija: „piketavo“ natūralaus dydžio vilkų maketai, kurie „kreipėsi“ į gyventojus – „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Norėčiau, kad mano vaikai gyventų saugiai“ – ir panašiais širdį draskančiais užrašais.
Vargu ar galima situaciją vertinti iš pozicijų „juoda–balta“. Jaunystėje žmogus yra kur kas emocingesnis, kategoriškesnis. Atspalviai atplaukia kartu su metais ir patirtimi (nors jauni, ko gero, pasakytų – stuburo netenkama).
Manau, kad gamtoje turi būti balansas. Po šia saule turi sutilpti ir iltėtieji, ir kanopėtieji, ir sparnuotieji, ir uodeguotieji, ir visi kiti. O žmogus kaip mąstanti būtybė yra atsakingas už visų išlikimą. Esame surišti nematoma gyvybės gija ir pažeidus ją pasekmės gali būti neprognozuojamos ir labai liūdnos.
Tiesa, dienraščio straipsnyje užkliuvo paštininkės žodžiai, kad į Medingėnus savaitgaliais nebevažiuoja maršrutiniai autobusai, todėl tenka klampoti kelis kilometrus iki Keturakių kaimo, esančio jau Plungės rajone. Moteris kreipėsi ir į Rietavo, ir į Plungės valdžią. Pirmoji žadėjo pagalvoti, kaip išspręsti problemą… Matyt, tebegalvoja. O plungiškiai esą šmaikščiai (ar ciniškai?) pasiūlę važinėti taksi… (Kodėl nepašmaikštavus, juk svetima bėda – ne jautis, nesibado.)
Taigi ne mano daržas, ne mano pupos? O kai per rinkimus prireikia balsų, kokie mes brangūs tampame… Tai gal – kaip tame filmuke apie Mažylį ir Karlsoną – galima būtų bent šiek tiek tos meilės grynais atseikėti? Kad ir paprasto autobusų maršruto pavidalu. Žinoma, politikai prikištų, kad negražu meilę konvertuoti į monetas, bet juk „kiekviena valdžia nuo Dievo“, o „liaudies balsas – Dievo balsas…“ Tad gerai spūstelėjus maršrutas turėtų iki Seimo rinkimų atsirasti. O jei raštu išdėstytume valdžiai norus, gal net ne vien tas maršrutas į kokį nuošalesnį kaimą prasimuštų į dienos šviesą… Rinkimų metai – stebuklų metai.