(Pabaiga)
Į Nazaretą atvykstame vėlų vakarą, jau gaubiant jį sutemoms. Tai Galilėjos centras, miestas, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame arkangelas Gabrielius apsireiškė Marijai, pranešdamas, kad Viešpats pasirinko ją tapti Išganytojo Motina. Nazarete ir jo apylinkėse Jėzus praleido nemažą savo gyvenimo dalį – mokėsi staliaus amato, skelbė Gerąją Naujieną, darė stebuklus.
Šiuo metu Nazarete gyvena apie 70 tūkstančių žmonių, iš kurių 20 tūkstančių žydų – Aukštutiniame mieste, 50 tūkstančių arabų – Žemutiniame mieste. Svarbiausia krikščioniška šventovė čia – Apreiškimo Švč. Marijai bazilika. Ji pastatyta Marijos gimtųjų namų vietoje. Tai ne pirmoji bažnyčia, skirta Apreiškimo ir Dievo Įsikūnijimo slėpiniui. Ankstesnė, pastatyta penktajame amžiuje, dvyliktajame amžiuje buvo perstatyta ir padidinta. Tačiau ji sunyko po krikščionių valstybės Palestinoje žlugimo. Šiandieninė bazilika pakeri savo didybe ir puošnumu. Jos kieme visos sienos padengtos pagrindinių šventovių pasaulyje Marijos atvaizdų mozaikinėmis kopijomis. Tarp jų surandame ir Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją. Bazilikos žemiausiame aukšte aplankome išlikusią Marijos gyvenamosios kriptos dalį su laiptais – grotą, kur, kaip tikima, ir įvykęs apreiškimas. 60 metrų aukščio šventovės kupolas primena rožę, kurios kotas nukreiptas į dangų, o nukreipti į apačią lapeliai sudaro M raidę. Visai šalia – pranciškonų vienuolynas ir Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta, kaip manoma, toje vietoje, kur Jėzus mokėsi staliaus amato.
Miesto centre yra šventasis šaltinis, galbūt buvęs vieninteliu šaltiniu, iš kurio miestelėnai prisipildydavo savo indus. Manoma, kad vandens čia taip pat ateidavo Marija ir Juozapas.
Važiuodami iš Nazareto į Tiberiją aplankome Galilėjos Kaną, kur Jėzus, Marijos paprašytas, vestuvėse vandenį pavertė geriausiuoju vynu. „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą“ (Jn 2, 11-12).
Kafarnaumas – kiek tolėliau, prie Galilėjos ežero. Jame po krikšto Jordano upėje Jėzus nusprendė pasilikti ir mokyti žmones. Iš čia Jis leidosi į Galilėjos miestus ir kaimus skelbti apie Dievo karalystę.
Pakeliui į Kafarnaumą aplankome nedidukę Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčią Tabghoje, žyminčią Evangelijoje pagal Matą pasakojamą istoriją, kaip Jėzus, pagailėjęs alkanų žmonių, iki nakties klausiusių Jo pamokslo, padauginęs dvi žuvis ir penkis kepaliukus duonos ir pamaitinęs minią, kurioje vien vyrų būta penki tūkstančiai, neskaitant moterų ir vaikų. Praėjusių metų birželį bažnyčia buvo padegta. Nudegė stogas, sunaikinta didžioji dalis benediktinų vienuolyno. Po mėnesio buvo suimti įtariamieji, du izraeliečiai vandalai.
Vos už poros šimtų metrų nuo Duonos ir žuvies padauginimo bazilikos, ant Galilėjos ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama „Kristaus stalu“, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius, pavedė Petrui būti Jo įpėdiniu ir vadovauti besikuriančiai krikščionių Bažnyčiai, paskelbdamas jį pirmuoju pontifiku. Todėl ši bazilika dar vadinama šv. Petro Primato vardu.
Jėzaus gyvenimo žemėje laikais Kafarnaumas buvo svarbus miestas Galilėjos ežero pakrantėje. Tai pirmųjų Jėzaus mokinių tėviškė, Jo pagrindinė viešosios veiklos vieta. Lankydamasis Galilėjoje, Jėzus ten gyveno, mokė vietos sinagogoje, padarė daug stebuklų: išvarinėjo demonus (Mk 1, 23-27), pagydė Simono Petro uošvę (Mk 1, 29-31) ir kitus ligonius, sergančius įvairiomis ligomis.
Virš Galilėjos ežero (dažnai jis vadinamas jūra) pietvakarių kranto iškilęs Palaiminimų kalnas – aukštoka kalva stačiu šlaitu į ežerą. Čia Jėzus susirinkusiai miniai pasakė garsųjį Kalno pamokslą – davė aštuonis palaiminimus. Galilėjos ežeras primena ir daugiau Jėzaus padarytų stebuklų: čia Jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas vandens paviršiumi.
Bibliniu Petro laivu po Galilėjos ežerą teko ir mums paplaukioti. Nepaprastas įspūdis – pasijausti pirmaisiais Jėzaus mokiniais. Šį įspūdį dar labiau sustiprino laivo kapitonas, kuris maloniai mus nustebino iškėlęs ant laivo stiebo lietuvišką trispalvę ir užleidęs Lietuvos himną. Po paplaukiojimo jaukiame restorane ant ežero kranto valgėme tradicinę šv. Petro žuvį, pagautą tame pačiame Galilėjos ežere. Neįtikėtinai skani žuvis piligrimams kepama čia pat ant žarijų.
588 metrų aukštyje stūksantis Taboro kalnas taip pat ne kartą minimas Šventajame Rašte. Tai Kristaus Atsimainymo vieta. Ypatingo grožio šiam kalnui suteikia gausi egzotiška augmenija. Jo viršūnėje – jauki bažnytėlė, pastatyta ant uolos, kur įvyko paslaptingas Jėzaus atsimainymas ir pokalbis su Senojo Testamento pranašais, skambant iš dangaus Tėvo balsui: „Tu esi mano mylimasis Sūnus…“
Kaip ir kiekvienas į Šventąją Žemę atvykęs piligrimas, atnaujiname Krikšto įžadus Jordano upėje, į kurios ne itin švarų, drumstą vandenį įbrendame pasipuošę baltais marškiniais.
Dar viena įspūdinga vieta Galilėjoje – Karmelio Marijos Jūrų Žvaigždės šventovė, įsikūrusi ant aukšto kalno su daugybe olų, kuriose nuo seno atsiskyrėliai garbino Dievą. Kadaise čia gyveno pranašas Elijas.
Karmelio nacionalinis parkas, garsieji Bahajų sodai puošia vieną gražiausių Šventosios Žemės miestų – Haifą, turinčią du išskirtinius dalykus: kalnus ir jūrą. Tai trečiasis pagal dydį Izraelio miestas, kuriame gyvena per 260 tūkstančių žmonių, ir svarbiausias šios šalies uostas. Haifa ypatinga ne tik kraštovaizdžiu, bet ir kultūrine, socialine prasme. Tai vienas iš vos kelių Šventosios Žemės miestų, kuriame žydai gyvena kartu su arabais. Jie ne tik dalijasi tuo pačiu miestu, bet ir gali pasigirti sąlyginai neblogais tarpusavio santykiais, dėl kurių Haifa dažnai tituluojama „tolerancijos sostine“. Miestą puošia nuostabus Bahajų sodas (bahajų tikėjimas yra pasaulinė nepriklausoma apreiškimu besiremianti religija) – svarbiausias turistų traukos centras. Jame – 19 terasų, pribloškiančių savo neapsakoma precizija ir spalvomis.
Mūsų kelionė po Šventąją Žemę baigiasi Jafoje. Šiandien neįmanoma tiksliai pasakyti, kur pasibaigia Tel Avivas ir prasideda Jafa. Kažkada didingojo Jafos miesto priemiesčiu buvęs Tel Avivas laikui bėgant išaugo į didžiulį, modernų, reikšmingą miestą, o Jafa liko jo dalimi. Pasak legendų, šioje vietoje miestas buvo dar iki didžiojo tvano. Būtent šioje vietoje Nojus statė savo laivą. Kai potvynio vanduo nuslūgo, Nojaus sūnus Jofetas sugrįžo čia atstatyti miesto, kurį pavadino savo vardu. Pagal kitą versiją miesto pavadinimas kildinamas iš hebrajų kalbos žodžio „jafe“ – gražus.
Kita Biblijos vieta pasakoja, kad karalius Saliamonas kaip tik per Jafos uostą plukdė Libano kedrus šventyklos statybai. Iš šio uosto išplaukė ir pranašas Jona, kurį už neklusnumą Dievui prarijo didžiulis banginis, o po trijų dienų išspjovė atgal ant Jafos kranto. Mieste yra daugybė šventyklų, priklausančių įvairioms konfesijoms: graikų ortodoksų, katalikų, liuteronų. Pamaldos čia laikomos ir hebrajų, ir anglų, ir rusų kalba. Šventraščiuose minima, kad lankydamasis Jafoje Petras susapnavo pranašišką sapną ir suprato, kad krikščioniškąjį tikėjimą turi pradėti skleisti ne žydams.
O vieno namo kieme galima pamatyti netikėtą reginį, vieną iš Jafos simbolių – ant lynų kabančiame kiaušinio formos vazone auga ir vaisius veda apelsinmedis. Pasakojama, kad medį šioje vietoje norėjo pasodinti namo gyventojai, tačiau žemė priklausė municipalitetui, o jis buvo išleidęs nurodymą, kad miesto žemėje vaismedžių sodinti negalima. Išradingi gyventojai pasodino medį taip, kad žemės jis neliestų.
Pradėdama pasakoti šios kelionės įspūdžius, jau rašiau, kad perteikti jų neįmanoma. Visa tai turi pajusti širdimi, išgyventi visais savo pojūčiais. Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, daug kartų lankęsis Šventojoje Žemėje, praėjusiais metais išleistoje knygoje (L. Virbalas. Šventoji Žemė. Kelionės vadovas. „Aidai“, 2015) rašo: „Ne veltui visais laikais tūkstančiai maldininkų keliavo aplankyti Jėzaus gyvenimą ir darbus menančių vietų. Tačiau kelionė į Šventąją Žemę, kaip dažnai vadinama Palestina, yra reikšminga ir dėl kitos priežasties. Dievas prabyla į žmogų Šventajame Rašte užrašyto Apreiškimo žodžiais. Prabėgo tūkstantmečiai nuo tos dienos, kai įkvėptas autorius nubrėžė paskutinę Šventraščio raidę. Per tą laiką žemės veidas ne kartą keitėsi. Tačiau apsilankymas vietovėse, kuriose įvyko Šventraščio minimi įvykiai, gali daug ką atskleisti. Ne veltui sakoma, kad Jėzaus gyvenimą pasakoja penkios evangelijos. Keturias gali rasti užrašytas knygose, o penktąją – Palestinos žemėje. Tam, kas ją skaito, atsiveria ir kitų keturių aprašytas pasaulis. Pažinimas vietos, kurioje įvyko vienas ar kitas Šventojo Rašto pasakojimas, padeda suvokti, kad jis paliečia ir mus.“
