Rugsėjo 12-ąją Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, Sedos Vytauto Mačernio gimnazija, Žemaičių Kalvarijos kultūros centras surengė Ceklio žemės, buvusios dabartinių Skuodo, Plungės, Telšių savivaldybių teritorijoje ir dalyje Mažeikių, Kretingos, Klaipėdos rajonų, Rietavo savivaldybės teritorijos, paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 757 metų sukaktį.
Anot renginio organizatorių, šio susitikimo tikslas – pasikalbėti apie tai, kas ir kaip mūsų gyvenamojoje teritorijoje buvo daugel metų iki mūsų, apie istorinės atminties reikšmę dabar.
Ceklis (sulietuvintai kartais vadinamas Keklys) – senojo Kuršo žemė dabartinės Žemaitijos šiaurės vakaruose tarp Ventos upės ir Baltijos jūros. Ceklis buvo didžiausia žemė pietiniame Kurše, jos plotas siekė
2 500 kvadratinių kilometrų.
Ceklio vardas pirmą kartą paminėtas 1252 metais Livonijos magistro sutartyje su Kuršo vyskupu dėl Klaipėdos pilies statymo kartu su kitomis trimis pietų Kuršo žemėmis – Mėguva, Pilsotu ir Duvzare. 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygoje Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordino atstovai patvirtino Kuršo dalybų rezultatus. Buvo sudaryti du dalybų aktai. Antrasis skirtas Pietų Kuršo žemėms, kuriose ordino administracija dar nebuvo įsikūrusi: Mėguvai, Pilsotui, Duvzarei, Cekliui ir „žemei tarp Skrundos ir Žiemgalos“.
Ceklio žemėje minimos šios dabartinės vietovės: Alsėdžiai, Apuolė, Babrungėnai, Biržėnai, Duobėnai, Dusai, Imbarė, Gandinga, Gardė (dabar Žemaičių Kalvarija), Zegere (dabar Gegrėnai), Gelindėnai, Gėsalai, Kartena, Lekemė, Liepžemis (dabar – Lieplaukė), Luoba, Medingėnai, Mosėdis, Nevarėnai, Notėnai, Rietavas, Skuodas, Viešvėnai. Pietryčiuose nuo kuršių gyveno žemaičiai. Pietinė Ceklio riba ėjo Minijos upe iki jos intako Skinijos.
Apie tai ir daugiau apie mūsų krašto istoriją kalbėta Žemaičių Kalvarijos kultūros centre vykusioje konferencijoje.
Habil. dr. Algirdas Girininkas pranešimu „Pirmieji gyventojai Ceklio žemėje“ atkreipė dėmesį į Platelių apylinkių vėlyvojo ledynmečio laikotarpį, po kurio į mūsų kraštą atėjo pirmieji žmonės: migruodami paskui Šiaurės elnius – jų medžiotojai. Apie tai kalba archeologų radiniai: prie Šarnelės rastas iš Šiaurės elnio rago padarytas kirvis, prie Platelių – ietigalis, vėliau – titnaginiai dirbiniai.
Pasak dr. A. Girininko, daugiau archeologų į Šarnelę atvykti sugundė šviesaus atminimo Žemaitijos krašto tyrinėtojas, Telšių „Alkos“ muziejaus mokslinis bedradarbis Vitas Valatka ir vietinis kraštotyrininkas Konstantinas Bružas. Aptikta senovės gyvenvietės radinių iš neolito ir vėlyvojo neolito laikotarpių.
Dr. Vacys Vaivada skaitė pranešimą „Ceklio žemė Žemaitijos istorijoje“. Žemaitijos nacionalinio parko istorikas Edmundas Mickūnas renginio dalyviams papasakojo apie Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje išlikusius Ceklio žemės ženklus – pagoniškojo kulto vietas: Beržų, Sakalo, Alkos, Atžvilgos kalvas. Pateikė istorinės medžiagos, kuri rodo, kad Šarnelėje, kitose Žemaičių Kalvarijos (buvusios Gardės, Gardų) apylinkėse žmonės gyveno ir prieš 1,5 tūkstančio metų.
Po konferencijos minėjimo dalyviai išvyko į Šarnelę – K. Bružo gimtinę. Čia kartu su Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansambliu „Platelee“, mažeikiškių folkloro ansambliu „Alksna“ apėjo ir apdainavo 2001 m. Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų pasodintą ir gražiai augančią ąžuolų giraitę, kuri nuo šiol vadinsis Ceklio žemės atminimo ąžuolynu. Iš atsineštų akmenų sukrautas ir uždegtas simbolinis aukuras, atidengtas akmuo, kuriame – Ceklio žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data.
Po gražių apeigų vyko linksma vakaronė.